Tu negudri, ir paprasta tu pašnekovė,
Veidų taipogi dailesnių esu regėjęs.
Bet vien tave geidžiu užkalbinti priėjęs –
Po apdaru kukliu aš pažinau valdovę.

Skambėjo vakar dainos, kalbos nesiliovė,
Ir tavo draugėms grakštūs pagyrimai liejos,
Žėrėjo sąmojis, bet vos tik tau įėjus
Nebesiryžo niekas drumsti tylą drovią.

Taip kartą puotoje, kai grakščios poros slydo,
Pagautos stebuklingo šokio apsvaigimo,
Staiga sustojo ir gili tyla pasklido;

Visi stebėjosi dėl šio atsitikimo.
„Žinau, – poetas tarė, – angelas praskrido.”
Jį pagerbė visi, tik ne visi pažino.