II.

Kalbu su savimi, o klausiamas blaškausi,
Man daužosi širdis ir atsikvėpt neleidžia,
Išblykšta veidas, prieš akis žaltvykslės žaidžia;
Ne vienas apie manąją sveikatą klausia

Ar apie mano protą kuždas jau į ausį.
Taip kankinuos per dieną, jėgos kol apleidžia.
Tuščia viltis, kad miegas tik palaimą skleidžia –
Sapne ir vėl kankina reginiai keisčiausi.

Blaškausi ir degu, ir ieškau, kas čia kaltas,
Kuriu tau priekaištus, kad viltis man sugriovei,
Tiek sykių kurtas, pamiršau ir vėl prikeltas.

Bet – nežinia kodėl – vos pasirodai droviai,
Aš vėl susitvardęs, mandagus ir šaltas,
Kad vėl liepsnočiau – ir tylėčiau po senovei.