Paskutinius lapus
Kalendorius skaičiuoja.
Švenčių daug. Žmonės puošia namus,
Bet apmirus širdis
Jokio džiaugsmo nejaučia.
Ji žino – jai šventės nebus.
Į kiekvienus namus
Atkeliauja Kalėdos
Su linkėjimais ir pažadais.
Kaip mes laukdavom Senio
Kaip viskuo tikėjom,
Kai buvom mažais vaikai.
Vaikystė praėjo
Ir mano Kalėdos
Su savo našta ant pečių.
Jaučiu, kaip grėsmingai
Šventės artėja,
Bet man daug geriau be jų.
Eglė Brazdžiūnienė
Tirpsta metai, lyg snaigės delne,
Vadovėliuose lieka tik datos.
Aš lašelis dienų tėkmėje
Neryškus ir dažnai pasimetęs.
Tai pavirtęs į ašarą sūrią
Tyliai riedu išvargusiu veidu,
Tai krentu į putojančią jūrą,
Tai vejuos upeliuką klaidų.
Kartais saulė mane džiovina,
Kartais vėjas mane išžarsto,
O subūręs į debesį tamsų
Lietumi virš laukų išbarsto.
Aš lašelis, tik mažas lašelis
Dienų tėkmėje pasimetęs.
O metai bėga ir tirpsta,
Istorijai lieka tik datos.
Eglė Brazdžiūnienė
Gamta rudenį švenčia
Pasipuošusi aukso plaukais,
Bobų vasara eina
Užpustytais lapų takais …
Rudeniniam mano gyvenime
Per vėlai. Viskas per vėlai
Bobų vasara eina,
Užpustyti mano takai.
Eglė Brazdžiūnienė
Pati su savimi.
Geriau jau taip.
Nekvieskite manęs trečia,
Nereikia.
Negelbėkit iš gniaužtų
Nevilties.
Tegul už mus
Išprendžia viską laikas.
Nekvieskite manęs trečia.
Kai skauda,
Vienatvėje žaizdas paslėpus
Ir prislopinus garsią raudą,
Savoj gyvenimo palėpėj
Pati sutiksiu savo keistą lemtį.
Lyg pakabinta
Danguje delčia –
Nebesvarbu,
Išliksiu ar sudilsiu –
Tiktai prašau,
Nekvieskite trečia.
Eglė Brazdžiūnienė
Jau šalvena.
Jau rytmečio gatvės
Pasidengia baltai
Nuo mano pilkos vienatvės
Šaltėja namai.
Stingsta džiaugsmas
Ir juokas sustingsta
Į varveklius šaltus.
Noris išeit ir negrįžti
Į savo ledinius namus.
Jau šalvena.
Ir rytą kiekvieną
Vis sunkiau ir sunkiau.
Gyventi šalčio nelaisvėj
Aš labai labai pavargau.
Eglė Brazdžiūnienė
Kokia naktis.
Kokia ilga naktis.
Vėl nerimas voratinklį nupynė.
Vienatvėj blaškos nerami širdis,
Jai ankšta mažoje krūtinėj.
Prabudęs ilgesys nurimt neleidžia,
Likimo ženklu pažymėtas takas
Vien tirštą miglą sutemose skleidžia
Ir svyra žaliaskarės eglės šakos.
Kokia naktis.
Kokia ilga naktis.
Užmiki egle, žaliaskare sese.
Gal nieks tavų šakų nenudraskys,
Gal gi ir tu užuovėją surasi.
Eglė Brazdžiūnienė
Mylėjau, gyvenau, svajojau,
Tikėjausi ir laukiau vis.
Kitiems save išdovanojau
Plačiai atverdama duris.
O žmonės? Jų visokių teko
Sutikti per ilgus metus
Vieniems gerumo neužteko,
Paguost reikėdavo kitus.
Vieni su šypsena atėję
Dalino šypseną širdies.
Kitiems atėjus šaltas vėjas
Išlįsdavo iš už kertės.
Vieniems norėdavos šypsotis,
Kitiems aš atšiauri buvau.
Žmonių sutikt visokių teko,
Mylėjau, laukiau gyvenau.
Eglė Brazdžiūnienė
Tarp rietenų, vaidų,
Tarp netiesos ir smurto,
Tarp šmeižto, apgavystės, apkalbų
Taip norisi šiek tiek gražiau gyventi,
Išlikti nors truputį švaresniu.
Tik tiek nedaug.
Tik mažą trupinėlį
Geruno leisk pasliest švaria ranka.
Kai atsibos, apleisk, likime, vėlei
Kaip ligi šiol. Net nežinau už ką
Baudei mane kančia,
Klupdei. Iš naujo kėlei.
Po rūpesčio dienos atslinkdavai nakčia
Ir visą laiką kandžiojai ir gėlei.
Likime mano, pasakyk, – už ką?
Gal aš buvau žiauri?
O gal buvau beširdė,
Nepamenu skriaudų, kurias pati dariau?
O gal perdaug buvau atlapaširdė,
Tavim tikėjau ir tavęs prašiau
Apsaugoti mane
Nuo purvo ir apgaulės,
Nuo netiesos, nuo smurto ir vaidų,
Nuo netikrų jausmų ir nuo melagės saulės,
Nuo negerų pavydinčių akių.
Nuo neapykantos,
Nuo keršto, veidmainystės.
Nuo ašarų karčių ir nuo savų klaidų.
Nuo netekties, ligų, nuo išdavystės,
Nuo svetimų ir nuo savų bėdų.
Tarp rietenų, vaidų,
Tarp netiesos ir smurto,
Tarp šmeižto, apgavystės, apkalbų
Taip norisi šiek tiek gražiau gyventi,
Išlikti nors truputį švaresniu.
Eglė Brazdžiūnienė
Vėl apsiniaukė dangus,
Pradėjo lyti.
Mano skausmą beribį
Ašara lydi.
Apsiniaukusią sielą
Sunku išverkti.
Aš taip ir neišmokau
Be ašarų vargti.
Greitai visiems pabosta
Akyse ašaros,
O man tiktai sapnuose
Saulėtos vasaros.
Ir aš nerūpestinga –
Šypsena puošia –
Graži ir reikalinga
Ir jūra ošia.
Sapnų aš karalaitė …
Išaušo rytas,
Ir vėl dangus apniuko,
Pradėjo lyti.
Eglė Brazdžiūnienė
Rudenėja. Už lango vėjas
Jau šukuoja medžių kasas,
O širdis surambėjus
Vėl skaičiuoja liūdniausias dienas.
Vakaro šaltis nemielas
Ir nejaukiai ankstyva tamsa.
Mano rudenę sielą
Vėl kamuoja nostalgija.
Gražuoliai topoliai plinka,
Šlapias metas atėjo
Ir taip daug purvo aplinkui
Rudenį dar padaugėja.
Rudenėja. Taip staiga rudenėja.
Giliai krūtinėj maudžia.
Švilpiant už lango vėjams
Vakarai nerimą audžia.
Eglė Brazdžiūnienė
Einu į pasimatymą.
Negailestingas laike,
Kodėl jaunystei atėmei
Tai, ko šiandien taip reikia –
Jaunatvišką veržlumą,
Išdykėlišką viltį
Ir naivų sugebėjimą
Vien už akis pamilti …
Eglė Brazdžiūnienė
Skausmą užsklęsiu savy
Ir viską juo išmatuosiu.
Moteris aš stipri.
Tik, jei kartais nakčia dejuosiu, –
Netikėki manim. Tai ne aš,
Tai mano naktinė fėja
Išgirdus skausmą širdy
Mane per sapną įspėja.
Ir jei kartais akys apniukę –
Netikėki, tai vėlgi ne aš,
Tai mano vaikystės nykštukai
Atėjo apsaugot manęs.
Ištirpdysiu skausmą savy,
Kad visai nustotų skaudėti.
Moteris aš stipri.
Tik nereikia manim tikėti.
Eglė Brazdžiūnienė