Vėl apsiniaukė dangus,
Pradėjo lyti.
Mano skausmą beribį
Ašara lydi.

Apsiniaukusią sielą
Sunku išverkti.
Aš taip ir neišmokau
Be ašarų vargti.

Greitai visiems pabosta
Akyse ašaros,
O man tiktai sapnuose
Saulėtos vasaros.

Ir aš nerūpestinga –
Šypsena puošia –
Graži ir reikalinga
Ir jūra ošia.

Sapnų aš karalaitė …
Išaušo rytas,
Ir vėl dangus apniuko,
Pradėjo lyti.

Eglė Brazdžiūnienė