Tirpsta metai, lyg snaigės delne,
Vadovėliuose lieka tik datos.
Aš lašelis dienų tėkmėje
Neryškus ir dažnai pasimetęs.

Tai pavirtęs į ašarą sūrią
Tyliai riedu išvargusiu veidu,
Tai krentu į putojančią jūrą,
Tai vejuos upeliuką klaidų.

Kartais saulė mane džiovina,
Kartais vėjas mane išžarsto,
O subūręs į debesį tamsų
Lietumi virš laukų išbarsto.

Aš lašelis, tik mažas lašelis
Dienų tėkmėje pasimetęs.
O metai bėga ir tirpsta,
Istorijai lieka tik datos.

Eglė Brazdžiūnienė