Atsigręžk ir pasižiūrėk,
Kaip greit auga mūsų vaikai.
Rūpesčių vis daugiau,
Greičiau žyla plaukai
Ir laukiam iš jų kažin ko –
Ko nedavėm savo tėvams.
Buvom mes geresni –
Dažnai kartojom vaikams.
O jie greitai labai užaugs.
Bus tėčiai ir mamos visi.
Savo vaikams kartos –
Buvom mes geresni.
Ir nusukę drėgnas akis
Palinguosim galva žila.
Mūsų vaikų vaikai –
Tai juk mūsų tąsa.
Eglė Brazdžiūnienė
Apie mane vėl šneka.
Vėl apkalbų daugėja.
O man nė kiek neskauda
Ir niekad neskaudėjo.
Vėl norisi pakilti
Aukštai virš debesų
Tegul sau žmonės šneka.
Aš laisvėj gyvenu.
Kažkas labai pavydi,
Kažkam nemiela gal,
O aš savaip elgiuosi,
Nesižvalgau atgal.
Tegul sau žmonės šneka,
Jei jų tokia dalia.
O man likimas skyrė
Skrajot laisva paukšte.
Nesibijoti purvo,
Nei apkalbų tuščių
O kol dar žmonės šneka,
Žinau, kad gyvenu.
Eglė Brazdžiūnienė
Klausau. Alio. Kalbėkit!
Labas. Nesitikėjai?
Turbūt mane jau užmiršai,
Juk laiko tiek praėjo.
Na, sveikas. Tu iš kur? Kaip sekas?
Mane nustebinai,
Nepažinau tavęs iš balso,
Kai pasilabinai.
Kas naujo pas tave, mieloji,
Kaip tu laikaisi?
Nesikeiti, ir tavo balsas
Toks, kaip kadaise.
Aš ta pati. Tik pašviesėjau,
Plaukai šerkšnoti,
O visa kita, kaip seniau,
Tad kam kartotis.
Aš pasiilgau. Ar girdi?
Girdžiu, mielasis.
. . . . . . . . . . . . . .
Tik metai neša mus tolyn
Lyg ženklas skiriamasis
Klausau. Alio. Kalbėkit.
Eglė Brazdžiūnienė
Pažaiskime savais.
Argi neskauda
Kada aplinkui
Vien tik svetimi,
Kada išlieti
Savo tylią raudą
Tik sau vienam,
Tik sau vienam gali?
Kai metai skęsta
Potvynio galybėj,
O mintys vis dar
Blaškos pašaliais,
Mes susitikę
Po skliautuotu stogu
Dar vieną kart
Pažaiskime namais.
Kai vaisių vėl nokins
Subrendę pievos,
Lietaus išglostytos
Šiltais lašais,
Atbriski pas mane
Sodriais papieviais
Nors valandėlei,
Nors pažaist savais.
Ir kai prie slenksčio
Glausis šaltos rasos,
O židinys jau
Šilumos neskleis,
Kai be gėlių trupės
Išdžiuvę vazos,
Pabūkime savais
Ir likime savais.
Eglė Brazdžiūnienė
Koks mažas mudviejų pasaulis –
Tik lova, židinys, kėdė
Ir begaliniu artumu
Tirštai pripildyta erdvė.
O kai išeiname į dieną
Ir ten tokia pati tvarka.
Koks mažas mudviejų pasaulis –
Tik Tu ir aš, ir artuma.
Eglė Brazdžiūnienė
Neišgalvota –
Ji tokia tikra –
Pavargėlių
Gyvenime karta.
Eglė Brazdžiūnienė
O, laike! Tu viską užgydai,
Palieka neskaudūs randai.
Ką vakar netyčia pametei,
Šiandieną, žiūrėk, radai.
Viskas nusėda dulkėm,
Valai jas ar ne valai.
Tik laikui žaizdas užgydžius,
Palieka randų keliai.
Eglė Brazdžiūnienė
Išskleistais sparnais
Per žemę
Vasara praskris
Jos aštrus
Jazminų kvapas
Belsis į duris.
Lubinai žvakes
Uždegę
Naktimis budės
Ir suplėšę
Gelmę juodą,
Aušrą šokti kvies.
Ir kaskart
Liūdnesnės akys –
Vis daugiau
Nakties.
Išskėstais sparnais
Per žemę
Vasara praskries.
Eglė Brazdžiūnienė
Iki kryžkelės ėjom vienu keliu.
Iki kryžkelės savo.
Taip ir nežinom lig šiol abu,
Kada apsigavom.
Būta ir rudenio darganų,
Ir šalčio būta žiemos.
O ar nebuvo šviesių dienų,
Ar nebuvo kaitros?
Sunku ką nors pasakyti šiandien,
Nuėjus ilga kelią
Išbarstėm nes pavėjui kasdien
Savąją dalią.
Prakeikėm likimą, prakeikėm save
Užu prarastą laiką.
Bet ar ne mūsų buvo klaida,
Vaidinant taiką?
Štai ir atėjom lyg kryžkelės šios –
Išsiskyrė keliai.
Nebekartokim senos klaidos.
Mes jau nebe vaikai.
Eglė Brazdžiūnienė
Aš per menka
Šitai karaliaus puotai.
Tokie visi čia skambūs, dideli,
O aš lyg ragana
Ant savo šluotos
Šiame išaukštintų ir išgirtų būry.
Stebuklų metas.
Raganaitės šokis
Subūrė net didžiuosius žemės šios.
Tikėjausi, kad jie
Mane pamokys,
Kaip reikia būti panašiai į juos.
Aš per menka
Ir jiems visai nereikia
Tokios, kaip jie,
Ar bent jau panašios.
Jiems rekalinga
Ragana ant šluotos.
Kokia puota be raganos tikros?
Eglė Brazdžiūnienė
Aš lauksiu tavęs
Kada šypsos dangus,
Aš lauksiu tavęs,
Kada debesys verkia.
Aš lauksiu tavęs,
Kada žvaigždės aukštai
Vakarą vėlų akis pramerkia.
Aš lauksiu tavęs,
Kai atbunda laukai,
Laukiu tavęs,
Kada ižas išplaukia,
Kai sirpsta avietės,
Kai šneka miškai
Aš laukiu tavęs,
Kai kitur nebelaukia.
Aš laukiu tavęs,
Kai obelys svyra
Nuo vaisių gausybės,
Nuo metų naštos.
Išsiskyrimo gėlą patyrus
Laukiu nuo rytmečio
Lyg sutemos.
Aš laukiu tavęs
Ramaus ir pikto,
Aš laukiu tavęs
Ir stipraus, ir pavargusio.
Aš laukiu tavęs
Visur, visados
Laukiu sugrįžtant
Ar sveiko, ar sergančio.
Aš laukiu tavęs nuo klajonių išsekusio,
Aš laukiu tavęs
Ir švintant, ir temstant.
Aš lauksiu tavęs,
Nors sidabro plaukais
Pasidabinom abu
Besenstant.
Aš laukiu tavęs
Sekundę kiekvieną,
Džiaugsme ir vilty
Aš laukiu tavęs.
Dieną ir naktį,
Naktį ir dieną
Laukiau ir lauksiu,
Kol mirtis išsives.
Eglė Brazdžiūnienė
Užklupai mane
Bevakarėjant,
Laimei ar nelaimei,
Nežinia.
Grįžtančią namo
Sena alėja
Lapkričiu
Pažliugusia žeme.
Užklupai mane
Nepasiruošusią
Kasdienybe
Dvelkiančiam laike
Ir negražią,
Ir nepasipuošusią,
Nelauktai
Iš pasalų, slapčia.
Užklupai jau nieko
Nebelaukiančią.
Laimei, ar nelaimei
Nežinia
Nuskubėjau
Miegančia alėja
Į tave
Neatsigręždama.
Eglė Brazdžiūnienė