Įvairūs

Prabėgę metai ir namai nutolę
Per rūpesčius savus ir per savus vaikus
Tik Tavo akys metuose išlieka
Primindamos kelionę į namus.

Eglė Brazdžiūnienė

Aš neskubu įeit.
Bandau stabdyti laiką,
Skaičiuoti ligi šimto –
O gal atidarys?
Lig skausmo pavargau,
Be galo nusibodo
Pasaulį nuo savęs
Atskirti durimis.

Ten tuštuma klaiki,
Tenai sparnus išskėtus
Pamišėlė vienatvė,
Belaukianti manęs.
Kasdien vilty sustingstu
Prie durų užkerėta –
Gal kas pravers duris,
Į vidų įsives …

Ant stalo taurės, žvakė
Ir prieblanda raminanti,
Melodija švelni,
Kvapni juoda kava.
Ir pasitrauks vienatvė
Sparnus liepsnoj apsvilusi,
Ir apsivilks drabužiais
Begėdė tuštuma.

Aš neskubu įeiti
Aš tyčia raktą pamečiau.
Ką palikau išėjus
Nenoriu prisimint.
Lyg skausmo pavargau,
Be galo nusibodo
Kasdien vidun įėjus
Duris užsirakint.

Eglė Brazdžiūnienė

Sužavėta, pakerėta
Ir kalta, ir nekalta,
Negaliu nesižavėti
Tavo žvilgsnio liečiama.
Negaliu širdies išduoti-
Laimė pernelyg trapi,
Kad galėčiau ją aukoti.
Tegul lieka paslapty
Lyg regėjimas, lyg sapnas,
Lygu pasaka gera,
Lyg paklydusi svajonė
Su labai gražia pradžia.
Pakerėta, sužavėta
Aš nešioju širdyje
Visą tai, kas joj sudėta
Neišbarsčius pakely
Kažkada lytėtos laimės,
Pirmo jausmo trupinių,
Nesulaikomos palaimos,
Skęstant gelmėje akių.
Ir to šilto gero žodžio,
Lydimo prasmės gilios.
Tai, kas širdyje sudėta,
Amžinai ir visados.
Pakerėta, sužavėta
Negaliu naujam kely
Nei išteisint, nei nuteisti
Praeities ateitimi.

Eglė Brazdžiūnienė

Tu, kaip ir aš,
Elgies keistai,
Blaškais, klajoji,
Kankiniesi.
Tu, kaip ir aš
Eiles rašai –
Jose pasaulis
Dviems ir dviese.
Lyg du skaidraus
Vandens lašai,
Paslėpę laimę
Į pavėsį
Nors ir gyvenam
Panašiai,
Bet vis skirtingose
Kertėse,
Nes tu, kaip aš –
Eiles rašai.
Blaškais, klajoji,
Kankiniesi.

Eglė Brazdžiūnienė

Aš nekalta, atleiski man,
Pamilti negaliu.
Sunku surasti vieną kelią
Tarp daugelio kelių.
Širdis užvėrusi duris,
Tyli ir nebylė.
Žinau, kad myli, bet nepyk, –
Aš negyva lėlė.

Geriau telieka, kaip yra,
Nereik naujų žaizdų.
Aš nekalta, atleiski man,
Pamilti negaliu.

Eglė Brazdžiūnienė

Tu kalbėjai man apie laimę,
Kad ji tikrai tikrai ateis,
Bet ji turbūt seniai paklydo,
Pasuko svetimais keliais.
Tu man kalbėjai apie džiaugsmą,
Kad jis šeimininkaus namuos,
Bet jis turbūt duris sumaišė
Ir linksminas namuos kituos.

Apie tikėjimą kalbėjai,
Kad jis išliktų manyje,
Kad būčiau aš tvirta prieš vėją
Kad nebijočiau naktyje.
Kad neišduočiau, nepalikčiau,
Kad neįskaudinčiau tavęs, –
Bet nemaniau, kad šitie žodžiai
Prieš mane pačią atsigręš.

Eglė Brazdžiūnienė

Jį ne viešnia namuos.
Ji jau sava.
Įėjo palengva, nedrąsiai.
Šiandien jos pilna
Jau visuos kampuos,
Vargu ar laisvą
Vietą besurasi
Prie jos, berods, ir aš
Jau įpratau.
Ištikimai palydi
Ir sutinka.
Ar reikia sielvartauti
Pagaliau,
Kad kartais su mumis
Taip atsitinka?
Ji ne viešnia namuos
Čia svečias aš.
Džiaugiuos suradus
Šeimininkę savo.
Ji išklausys,
Tik niekada neguos –
Ne ji kalta,
Kad laimė iškeliavo.
Tai kas, kad būna šalta
Kambary,
Ji juk pati nesugeba
Sušilti.
Net ir prie jos
Per laiką pripranti,
Netgi prie to,
Kad ji tokia beširdė.

Eglė Brazdžiūnienė

O lietau, taip lauktas,
O, lietau.
Be tavęs aš vos neuždusau.
Tik šiandien sulaukus pagaliau
Tyro oro gurkšnį nurijau.

O, lietau.
Tu išmaudyki mane savy,
Atgaivink, kaip medį, jei gali.
Tavo vasaros lašai šilti
Man gyvybę sugražins. Tiki?

O, lietau.
Aš taip dėkinga tau.

Eglė Brazdžiūnienė

Laiškas vaikams
Vaikai, vaikai,
Kiek rūpesčių ir baimės,
Kiek nerimo dėl tariamos grėsmės
Ir kiek gi džiaugsmo būdavo ir laimės
Ligas įveikus. Likdavo vilties,
Kad jūs užaugsit stiprūs ir valigi,
Kai ligos vaikiškos toli paliks,
Kad būsit mylimi ir supratingi,
Kad klaidžiot klystkeliais jums nepatiks.
Dorais, teisingais ir gražiais regėjau,
Tikėjausi, kad būsite laimingi.
Vaikai, vaikai,
Kokie nelygūs žingsinai.
Pirmi keliai jau tampa pavojingi.
O metai eis, įgavę savo kainą
Ir niekas jų nesugražins atgal.
Savas klaidas suspėję ištaisyti
Ar rasit kelią pas mane? O gal? …
O gal jau nebespėsite sugrįžti?
Nuo skausmo apsiniaukusi širdis …
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Vaikai, vaikai
Juk motinos gyvena,
Kol su jomis gyvena jų viltis.

Eglė Brazdžiūnienė

Plikas laukas ilgesiu klykia,
Styro ražienos pašiurpę.
O laikas, bejausmis laikas
Gyvenimą verčia dulkėm.

Sužaižaruoja plynė
Saulės laidos užlieta
Ir žinai, kad atėjo laikas
Naująjam derliui ruošti vietą.

Sutviska lietaus karoliai
Ir suvirpėję dingsta,
O metai, išvargę metai,
Atgal į žemę sulinksta.

Eglė Brazdžiūnienė

Sugrįžau.
Net pati nežinau,
Kur klajojau,
Ir kiek nebuvau,
Ką buvau
Sutikus kely,
Gal pažįstamų
Nepažinau?
Nesaldu
Tikriausiai tenai,
Jeigu aš
Parėjau namo.
Gal ieškojau
Per daug ilgai,
Gal ieškojau
Ne to, ką lengvai
Galėjau surast?
Nežinau,
Nežianu,
Nežinau.
Niekada
Netikėjai manim,
Netikėjai,
Bet aš sugrįžau.

Eglė Brazdžiūnienė

Tavo rankos, vaikine, svaigina,
Melodiją sklindant girdžiu,
O juk apsvaigau ne nuo vyno,
Tavo rankos svaigina, vaikine,
Ir aš drugeliu skrendu.

Salėj šviesos seniai užgeso,
Ištirpo žmonės aplink.
Liko tik rankos drąsios
Ir įsisiautėję dvasios.
Stipriau, stipriau apkabink.

Tavo akys man pasaką seka
Lūpos ieško lūpų kitų,
O kol akys pasaką seka,
Mūsų kūnai tarpusavy šneka,
Ir aš drugeliu skrendu.

Eglė Brazdžiūnienė