Jį ne viešnia namuos.
Ji jau sava.
Įėjo palengva, nedrąsiai.
Šiandien jos pilna
Jau visuos kampuos,
Vargu ar laisvą
Vietą besurasi
Prie jos, berods, ir aš
Jau įpratau.
Ištikimai palydi
Ir sutinka.
Ar reikia sielvartauti
Pagaliau,
Kad kartais su mumis
Taip atsitinka?
Ji ne viešnia namuos
Čia svečias aš.
Džiaugiuos suradus
Šeimininkę savo.
Ji išklausys,
Tik niekada neguos –
Ne ji kalta,
Kad laimė iškeliavo.
Tai kas, kad būna šalta
Kambary,
Ji juk pati nesugeba
Sušilti.
Net ir prie jos
Per laiką pripranti,
Netgi prie to,
Kad ji tokia beširdė.

Eglė Brazdžiūnienė