Įvairūs

Grįstos gatvės,
Pėsčiųjų alėja.
Viskas lygiai taip pat,
Kaip anksčiau.
Ten už kampo ledų pardavėja,
Telefono būdelė toliau.
O paėjus
Dar keletą žingsnių
Pilkas namas
Balkonais žaliais,
Tarpu jų
Susimetęs langas
Pakulom užkamšytais
Plyšiais.
Viskas taip,
Kaip anksčiau.
Tik prie lango
Jau niekas nieko
Nelaukia.
Nuo laiko
Apšiuro namas,
Nuo metų
Stiklai apsiniaukė.
Ir gyvasties anei ženklo,
Tik lazda prastuksena
Pro šalį,
Sunkiai girgžda
Durys sugriuvę.
Taip gailiai,
Net širdį veria
. . . . . . . . . . . . .
Neužteko drąsos pažvelgti
Į pirmą slenkstį numintą
Ir į tai, ko jau daugelį metų
Neleidau sau prisiminti.
Viskas taip, kaip anksčiau –
Grįstos gatvės,
Pėsčiųjų alėja ir langas.
Tiktai aš vėlyvam sugrįžimui
Ne visai dar esu pasirengus.

Eglė Brazdžiūnienė

Ar žinai, kada kvepia namais?
Kai mėnulis vaikšto stogais,
O sutemos kloja kelią
Ant stalo mažoj pirkelėj
Duona gardžia pakvimpa.
Prie stalo šeima susirinkus
Laužia kūčių plotkelę.
Tik šunys loja į kelią
Ir nesugrįžtančių laukia.
O jų vis daugiau palaukėj
Kauburėliuos, žymėtuos kryžiais.
Pats brangiausias tas, kur negrįžęs.
Vilties žiburėlis sklando –
Gal tikrai kelio neranda?
Gal dar pareis užtrukęs
Tavo, Motin, sūnus padūkęs.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Kol pirkioj žybsės žiburėlis,
Prie stalo sėdės ir vėlės.
Kol mėnulis vaikščios stogais,
Mums nuolat kvepės namais.

Eglė Brazdžiūnienė

Iš kur gi pasisemt tikėjimo
Savąja ateitim,
Jei kartūs praeities prisiminimai
Vaidenasi naktim?

Ar gali būt laimingi, saugūs
Pavargėliai namai,
Kur liūdesio vienatvės ir kančios
Pilni kampai.

Jei baimė atlapot duris širdin
Dar vis neiveikta,
Jei ligi šiol net šviežio oro gurkšis –
Nedora prabanga?

Ir kaip gi žvelgt į ateitį
Išblukusiom akim,
Kai kartūs praeities prisiminimai
Vaidenasi naktim?

Eglė Brazdžiūnienė

Nebijoki, nevogsiu
Dienų nei naktų.
Pasiimsiu tik tas,
Kurias pats dovanosi.
Nesvarbu kiek jų bus,
Jau dabar nesvarbu –
Už kiekvieną iš jų
Aš likimui dėkosiu
Ir nekeiksiu aš jo,
Kad vieni trupiniai
Išsižarstė po mano
Vienišą stalą.
Pripratau jau seniai –
Atėjai, išėjai,
Tiktai tų trupinių
Kažkodėl nenuvalo
Toji mano sparnuoto
Likimo ranka,
Kartais man per švelni,
Kartais man per lengva …

Eglė Brazdžiūnienė

Į vieną kapą su viltim
Tave palaidojau,
Užpyliau mūsų praeitim
Ir baigta.
Paminklo vietoj pastačiau
Be jokio užrašo
Išniekintąją laimės
Šmėklą greitą.
Atleisk,
Juk išėjai į
Amžinąjį atilsį
Gyva mirtim
Manoj širdy numiręs,
Todėl ir užrašas
Tiktai minty –
„Čia ilsis mano vargšas
Buvęs vyras”.

Eglė Brazdžiūnienė

Duok man savo ranką ir eime
Į tą platų pasakų pasaulį.
Eikim stebuklingąja žeme
Prisirinkę spindulių į saują
Pūko debesų takais eime.
Mėnuo lyg žibintas kelią rodys.
Eikim. Eikime greičiau iš čia
Kur viskas lyg pasakoj atrodys.

Eglė Brazdžiūnienė

Jau spalis.
Dar ne šlapias,
Tik glitėjantis.
Dienos taip
Begaliniai maža.
Ir jos toks trumpalaikis
Sušvytėjimas
Tai lyg kasdien
Aplankantis miražas.
Dangus lyg rėtis
Žvaigždėmis nusėtas
Sidabro tiltą
Jūroje nutiesia,
O rūsčios bangos
Smėlio krantą plaka,
Gauruotą ranką
Į mane ištiesę.
Tokia štai sidabrinė
Spalio pasaka
Nakčia atvedusi
Mane prie jūros.
Dar nežinia, ar patekau
Į savo krantą.
Dar nežinia, ar man
Tos bangos gūra.
Aš nieko nežinau
Ir ji nežino,
Kodėl šią vėsią,
Ir žvaigždėtą naktį
Aš sumaniau pas ją,
Lyg gerą draugą
Su begaliniu ilgesiu
Atkakti.
Ji, kaip ir aš –
Šalta ir užsisklendus
Pakalbinta
Man nieko neatsakė.
Didinga savo
Šėlstančioj vienatvėj,
O aš baigiu sutirpt
Joje lyg žvakė.

Eglė Brazdžiūnienė

Nežinau, ar yra pasauly
Kelias tiesos ir šviesos,
Ar laimi vien tik apgaulė,
Ar pergalė tik klastos?
Nemačiau, kad laimėtų dorumas,
Nemačiau laimės tikros.
Bereikšmis liks padorumas
Ant išlikimo ribos.
Ir kam sentimentai aplinkui
Dėl padorumo stokos,
Jeigu renkmės vien išlikimą
Be pradžios ir be pabaigos.

Eglė Brazdžiūnienė

Jau seniai basakojė jaunystė
Paliko tėvų namus.
Paskui ją išskubėjo jaunystė
Per apsėtus javų laukus.

Išskubėjo sparnus iškėlusi
Į gyvenimą platų.
Sparnai apsidraskė vėjuos,
Kol jaunystė prie vėtrų įprato.

Ir taip savo vietos beieškanti,
Besiblaškanti vėjuos,
Užleido vietą jaunystė
Brandumui atėjusiam.

Jei per daug kažkada paskubėjai,
Tai ištaisyt klaidą šią
Lai padės tau neramūs vėjai
Ir tavo metų branda.

Eglė Brazdžiūnienė

Gyvenimas dosnus.
Kiekvieną dieną
Jis mums atseikėja
Ne vien metus.
Skausme dažniau
Palikdams po vieną,
Į šventę sukviečia
Ne vien draugus.

Gyvenimas dosnus
Visiems pabarsto
Ir laimės, ir nelaimės
Trupinių.
Tik tie antrieji
Daug greičiau apkarsta,
O laimė – tai juk tai,
Kas ne skalsu.

Gyvenimas dosnus.
Dalina laiką
Ne kiekvienam po lygiai,
Bet visiems
Jis galimybę
Būt žmogum suteikia
Netgi į žmones
Ir nepanašiems.
. . . . . . . . . . . . .
Gyvenimas dosnus.

Eglė Brazdžiūnienė

Neužmiegu, nors jau gili naktis,
Kava užmigt neleidžia.
Pro langą skaisčiai šviečia pilnatis,
Šešėliais žaidžia.

Lyg kino juosta sukas mintyse
Seni vaizdai praėję,
O labirintų painiame rašte –
Viliokė fėja.

Einu, klystu ir kelio nerandu,
Nakties šešėliai žaidžia.
Išvesk greičiau į rytmetinę šviesą –
Kava užmigt neleidžia.

Eglė Brazdžiūnienė

Aš karščiuoju tavim.
Kliedesys vis stiprėja
Į naktį.
Nors esi, nors šalia,
Bet ta stingdanti
Baimė netekti,
Pasivertus liga,
Ar šešėliu virtusia
Nuojauta
Man jau perša baudas
Ir netikusią savo
Užuojautą.
Tas kažkas
Mane nuolat
Stebi ir laukia,
Ir žeidžia.
Tas kažkas,
Užvaldęs liga,
Be tavęs gyvent
Nebeleidžia.
Nors esi, nors šalia,
Bet ta stingdanti
Baimė netekti…
O diena vis anksčiau
Ir anksčiau
Pasitinka
Karščiuojančią naktį.

Eglė Brazdžiūnienė