Įvairūs

Pilkos, mėlynos, žalios…
Nesvarbu…
Dėl jų norisi gimti ir mirti…
Kasnakt…
Pilkos, mėlynos, žalios…

Nesvarbu…
Vis tiek jos priverčia pamilti…

Tu nutiesei man kelią…
Iš akmenų…
Padovanojai pievą –
Joj slepias tūkstančiai manų veidų.
Tu nupiešei man dangų,
Kad ten paslėpčiau savo svajones

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Ir lietų, šniokščiantį už lango,
Kad kurčiau apie jį eiles.
Atidavei man ugnį,
Kurios aš neliečiu –
Bijau nudegt…
Tad dovanok ir vėją,
Kuris padėtų jai užgest…

Mano naktį nužudė šviesa.
Ji lyg širdį išplėšė tamsą.
Ji sudaužė mėnulį,
Išbarstė žvaigždes.
Tarsi drobę perplėšė dangų…

Naktis dingo,
Ištirpo rūke.
Aš ir vėl vieniša
Už kančia paženklinto lango.
Taip, ji dingo, bet liko šviesa –
Ji lyg mano gyvenimą

Pakeitė dangų…

Kaip keista
Geist
Rudens…
Pavargę lapai
Žemėn
Krinta…

Užgoždami žvaigždes…
Tavo delnuos
Aš paslepiu
Ledinį ilgesį…

Akimirkai…
Bet tu…
Tu nepažįsti laiko…

Jos ašaras
Nuplaus pilki lietaus lašai,
Plaukai
Auksinėm gijom
Medžių lapuos pasislėps…
Prašai gyvybės?
Tu per daug prašai…
Norėtum laisvės?
Tau užteks vilties…
Raudonas lūpas vakare pakąs šalna.
Pabėgt nuo šerkšno nebespėsi-
Akys –
Žvaigždės, pasislėpusios rūke,
Paskęs nakty,
Nebespindės…
Švytėjimą primins tiktai rasos lašai,
Ledu pavirtę po šaltos nakties.
Prašai gyvybės?
Tu per daug prašai…
Sustingę žodžiai, lyg ženklai,
Šerkšnotais žiedlapiais pražys languos.

Indrė Paulauskaitė, 3 klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Mano akyse dega lietus
Virpanti gėda pašonėj
Per krūmus perbėgo pyktis
Saldūs tie virpuliai
Mano akyse dega lietus
Pamiršta taurė esu
Pamiršta taurė
Pripildyta varpų gausmo
Mano akyse dega lietus
Tavo pulsuojantis karštis
Pranašauja žaliuojantį skausmą
Pripildyta varpų gaudesio
Plėšosi mano širdis
Laukia ryto pilki šikšnosparniai
Mano akyse dega lietus
Per kūnus perbėga karštis
Apgaulinga ryto simpatija
Pulsuojanti aklu džiugesiu
Klykdamas žmogus bėga į tamsą
Pamiršta taurė esu
Beprasmiškai pastatyta ant stalo
Tavo kojos dar vaikšto išniekinta mano
žeme
Karštis… Karštis…
žiauriai mielas
Mano akyse dega lietus

Rasa Valevičienė

Aš nuo liūdesio lėkiau,
Per ašaras kelio nemačiau,
Už baimės užkliuvau
Ir tik tada apsidairiau.

Užkliuvau už baimės,
Atsistot trūksta jėgų.
O aš bėgau pas laimę,
Ieškojau draugų.

Parpuoliau, neatsistoju,
Aš juk už baimės užkliuvau!
Toliau bėgti svajojau,
Bet staiga pabudau.

Akvilė Žiūkaitė
„Žiburio” gimnazija
Prienų rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Nuskambėjo vėl skambutis –
Matematika pirma.
Bėkim, lėkim, netingėkim,
Juk puiki ši pamoka!

Du plius du ir dar kitaip –
Mokysimės mes gerai.
Mes negausim dvejetukų,
Bus tik pilna dešimtukų.

Apskritimas ir kvadratas
Jų lyg didelis ratas,
Dar pridėkim stačiakampį
Ir mes gausim lygiakampį.

Ten dar bus ir nelygybių,
Lygtys ir kiti dalykai.
Matematika jėga!
Šitas mokslas pramoga!

Agnė Šereivaitė, 5c klasė
Šeduvos vidurinė m-la
Radviliškio rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Visai nesvarbu kokiu vardu vadinsis Tavo meilė. Svarbu, kaip skambės ji Tavo lūpose, kokiu atgarsiu pasklis širdyje, paslėpdama džiaugsmingą nujautimą, kad meilė bus pasaka, jei žvelgi į ją kaip į pasaką, bus kančia, jei įvardinsi kaip kančią.

Todėl geriau meilės vertą žmogų šauk vardu (kad ir išgalvotu), glostančiu Tavo širdį, bet nesistenk suteikti vardo meilei, kuri gyva ne savo vardu, bet giliausia to įvardijimo paslaptimi.

Jei lašas – tai upė
Jei medis – tai miškas
Jei jausmas – tai meilė
Jei nieko – tai viskas

Jei garsas – tai žodis
Jei auksas – tai saulė
Jei centas – tai lobis
Jei Tu – tai Pasaulis

Jei žiedas – tai gėlės
Jei šaltis – tai sniegas
Jei lankas – tai strėlės
Jei kryžius – tai Dievas

Jei šokis – tai tango
Jei žolės – tai pieva
Jei stiklas – tai langas
Jei kūnas – tai siela

Jei žvaigždės – tai laimė
Jei rūbas – tai šilkas
Jei riksmas – tai baimė
Jei nieko – tai viskas

Asta Novikaitė

Norėjau tuos žodžius užrašyt ant saulės,
Bet ši per karšta.
Norėjau tuos žodžius užrašyt ant žemės,
Bet ji per juoda.

Norėjau tuos žodžius užrašyt ant upės,
Bet ji per greita.
Norėjau užrašyt ant paukščio lizdo,
Bet širdis man sako, kad yra kita vieta.

Galbūt užrašyčiau juos tavo širdyje,
Bet bijau, kad ten žodžiams vietos nėra.
Todėl pasilieku savyje,
Gal kada nors ir atrasi juos mano širdyje.

Akvilė Žiūkaitė
„Žiburio” gimnazija
Prienų rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Kambary prie lango,
Papuošta eglutė.
Pasakoja, skamba,
Jos maži žaisliukai.

Kaip ateis Kalėdos,
Kaip ateis senelis,
Ir atneš po mažą,
Dovanų maišelį.

Simona Kvietkutė, 7 klasė
Raseinių pagrindinė m-kla
Raseinių rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Tu esi tas vienintelis,
Kuriam leisiu paliest,
Tu esi tas vienintelis
Draugas mano širdies.

Rudos akys…Jas pamačius
Kraujas gyslomis pulsuos
Ir širdy atsikartos
Iš manęs – į tave.

Tu esi tas vienintelis,
Kurio laukiau ilgai,
Kur ilgėjaus sapnuos
Ir bijojau širdin įsileist.

Juoką tavo išgirdusi,
Bėgau pievom žaliom
Ir iš miego pakirdusi
Dar norėjau sapnuot.

Tu esi tas vienintelis
Tik sapnuos, svajose.
Tu esi tas vienintelis
Apdainuotas šiose eilėse.

Romalda Bridikienė

Tu visad pilna akvarelės spalvų
Tu padedi atskirti sugertuką nuo stiklo
Tu kurią išvydęs ramybę sieloje jaučiu
Prašau, suteik žinutę apie save

Tu išmokei atskirti
Kuo skiriasi draugas iš vandens
Nuo draugo iš akmens
Prašau, neskandink manęs tuo akmeniu
Draugų vandenyse, prakeiktai giliuose
Prašau, suteik žinutę apie save

O laukiu aš tavo žinutės
Taip tašau aš tą akmenį
Bet lūžo dildė ir kaltas
Ir pirštai nukalti nesugijo
Nors ploviau juos draugų vandenyse
Prašau, suteik žinutę apie save

Vincas Grigas, 4ha klasė
„Saulės” gimnazija
Biržų rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Mes- žmonės iš gatvės- lyg paukščiai pilki
Prabėgam akim nepažįstamą tylą.
Kas norėjo- dainavo šiąnakt mūsų būry,
Kas norėjo- išgirdo, kaip saulė pakyla…

Kai meilės nereikia, bet myli visvien,
Nebylūs dainuoja už vėją garsiau,
O kurčias išgirdo, kai jam pasakiau:
– Atsimerk ir pasaulį matysi geriau.

Mes gatvėje vaikštom ir renkam mintis,
Vėjas drasko suplėšytas kelnes.
Kas norės, tas ateis, visą tiesą sakys –
Mums nereikia vaidybos, nereikia apgaulės.

Kai tuščias pasaulis – tik miestai pilni,
Bėga kraujas, nors nėra žaizdų.
Mano saulė pakilo tuštybės šaly,
Mano dainos aukščiau debesų.

Jonas Jovaišis, 10c klasė
„Šilo” vidurinė m-kla
Ukmergės rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Keliavo išminčius per dykumą kartą,
Stebėjosi toliais smėlynų beribių,
Galvojo – kur rasti gyvenimo prasmę?
Kad taptų labiau negu buvo protingas.

– Gražu kaip, ir užburia mintį
Barchanai bei nuostabios kopos;
Akims kiek čia vietos ganytis –
Toli, iki pat horizonto.

Netrukdo čia protui darbuotis
Nei triukšmas, nei žvilgsniai akių,
Medžiai čia nešnara lapais,
Nėra giesmininkų jokių.

Tas rojaus kampelis keistokas,
Bet užburia, įkvepia sielą.
Jei lašas vandens dar nukristų,
Tai būtų be galo čia miela.

Atrodo galiu jau suprasti
Simfoniją žavią smėlynų,
Nors ji galbūt neprilygsta
Ošimui plataus vandenyno.

Išgrynino protą skaisti, karšta saulė,
Nors kūnas ir leipsta – žavus šis pasaulis.
Tiesa, dar galėtų užslinkt debesėlis
Ar koks pasitaikyt taikingas šešėlis.

Suvokiu, anksčiau ko nevyko suprasti,
Tiesos grynuolius sugebėjau atrasti.
Tik trūksta palaimai šlakelio vandens,
Kuris atgaivintų kaip vėjas rudens.

Žinau, kas tai dievas, žinau, kas žvaigždynai,
Kodėl galvoje vis dažniau vandenynai?
Čiurlena upelis, gaivus šaltinėlis…
O ne! Tai – miražas! Nejau išprotėjau?

Esmę būties jau įminė protas –
Garuoja įkaitęs, kaip verdantis puodas
O ežere šaltas, tavęs pasiilgau! –
Paskutinės seilės lūpas suvilgo.

Lietau išganingas, kada tu prapliupsi?
Žaibų šventą ugnį, o dieve, atsiųski!
Vandens sūkuriai ir sraunūs verpetai
Įtraukia ir neša, kur akys nematę…

Neptūne! Stebuklas – tave sutikau!
Nuo karščio išsekęs, valdove, tapau.
Maldauju, priimki į savo valdas –
Ir protu, ir siela tarnausiu tau aš.

„Karalius”; prabilo: kas jums pasidarė?
Kaip ir jūs aš – išminčius, ne feodalas!
Nustokite skųstis, juk čia taip gražu –
Kiek protui erdvės, beveik jau svaigstu.

Nelaimėlis pirmas pratart negalėjo
Kitokio žodžio, kitokio skiemens.
Lyg tikras vaiduoklis, jis vien tik kliedėjo –
Vandens, vandens, duokit vandens.

Antrasis išminčius numojo ranka –
Puikių patarimų negirdi, tik prašo pamišęs kažką.
Kvailys paskutinis, o mano – išminčius.
Matyt, kad protelis vandens jau užpiltas.

Juk čia ne klejoti, o aikčioti reikia,
Tiek peno čia protui, čia nelekia laikas
Mąstyti, suvokti pasaulio tiesas
Smėlio platybės padės man suprast.

Gražu kaip, ir užburia mintį
Barchanai bei nuostabios kopos;
Akims kiek čia vietos ganytis –
Toli, iki pat horizonto.

Netrukdo čia protui darbuotis
Nei triukšmas, nei žvilgsniai akių,
Medžiai čia nešnara lapais,
Nėra giesmininkų jokių…

Beveidis

Guminės pirštinės, balti chalatai,
Tamponai, švirkštai, analginas…
Kodėl lietuviai nepriklauso NATO?
O kiaušinienė iš kiaušinių?

Pro šalį pralėkė kojotai
Ir vėl pristigo parafino,
Norėčiau šiandien kur nujoti,
Tik gaila – baigėsi benzinas…

Girdžiu, kaip paltą graužia kandys,
bjaurybės, nieko nesupranta,
juk MEDICINA – dievaitė –
ne viską gali ir ne iš karto.

Aurina Venislovaitė, 3b klasė
M.Slančiausko gimnazija
Joniškio rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui