Kaip mes menkai gyvenimą pažįstam…
Randus ir nuoskaudas vis kaupiam širdyje,
Ir bijom vėl savam kely paklysti.
Seniai gyvenam vien praeitimi,
Tačiau bejausmis laikas skuba vis tolyn,
Išardo, griauna ar išpildo svajones.
Nejau nesugebam tikėti ateitim
Ar artimo tyra širdim?
Kristina Korsakaitė, 9c klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Nieks nežino, kas aš toks,
Kam kvėpuoju gėriu jos.
Nežinau, ar šauksmas koks
Šauks mane iki aušros.
Langas… ir už jo tiktai lietus…
Greitai mėnuo šalty bus.
Tie žodžiai, ištarti kažkam,
Ir liks neišgirsti, tik man.
Erdvė ir laisvė būti tik vienam,
Bet ar tikrai to reikia man?
Nei velnio negaliu suprast
Ir taip bijau visus prarast.
Tik muzika, pasiekusi ausis,
Kažkaip, kažkaip ramina vis.
Gal tai ruduo, gal nuotaika bloga
O, gal savijauta tokia?..
ERNESTAS PAKUTKA, 12 klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Laivelis mano supas ant bangų –
Aš ateities keliais plaukiu.
Bet kai kely kliūtis išnyra
Ir mano laivas kiek pasvyra,
Imu šturvalą: ,, Ei, drąsiau !
Pats sunkumus įveikti privalau ! “
Laivelis sukasi iš lėto,
O bangos į visas puses jį mėto…
Ir tik dabar aš netikėtai suprantu,
Kad plaukt be padėjėjo per sunku.
Tvirta ranka ant vaikiško peties
Drąsos suteikia ir vilties.
Keliaut toliau galiu saugus
Į dar nežinomus kraštus…
Plaukiu ramus per šėlstančias marias,
Nes artimas žmogus šalia.
O kai apie pavojos užmirštu,
Vėl rūpestingą balsą išgirstu:
,,Laiveliai kartais sūkuriuos pražūva.
Žinok – gyvenime taip būna.
Jovita Rupšlaukytė, 6b klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
…įžiebčiau akimis visas žvaigždes,
Nuskinčiau baltą rožę dėl tavęs,
Delnais paliesčiau saulę danguje
Ir meilę paskandinčiau audroje.
Sugrįžus paukščiams,
Nebeleisčiau jiems išskrist,
Pražydus gėlei
Sakyčiau jai: nevysk…
Jei tik galėčiau laiką sustabdyt trumpam,
Jei tik galėčiau jį atsukt atgal…
Tas laikas skrieja, lyg vėjas audroje,
Galbūt joje atrasiu ir save…
MIGLĖ TURAUSKAITĖ, 8a
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Dar neišeik… Gali netart nė žodžio,
Tik neišeik…Tik leiski man pajaust
Kaip gera širdžiai, neramiai ir godžiai
Prie širdies tavosios prisiglaust.
Kažin ko liūdi tavo akys?
Šešėlis koks užtemdė jas?
Tik neišeik, ,,sudievu” nepasakęs…
Kitaip širdis į širdį kelio neberas.
Jūratė Streckytė, 11H
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Kodėl negalime sakyt tiesos,
Kai ausys nori tiktai ją girdėti?
Kodėl negalime pabėgti nuo tamsos,
Kai akys nori šviesą vien regėti?
Kodėl tiesiog negalime sustoti ir stovėt,
O turime kažin kur bėgt, skubėti?
Kodėl privalome kvailai tylėt,
Kai norisi iš skausmo rėkti?
Kodėl dėl kažkieno ambicijų tuščių
Beprasmių aukštumų privalom siekti?
Kai juodas rytmetys širdyje aušta,
Kodėl tiesiog negalime nugaišt,
Kaip kad benamiai šunys gaišta?..
Rita Razminaitė, 3k klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Kuris pamynęs svajones link skausmo bėga .
Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Kurs vietoj džiaugsmo renkas liūdesio sermėgą .
Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Ir stebukle įžiūri kerštą, pyktį, gėdą…
Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Bet gal tai ir geriau, nei būti niekuo…
Tyla…
Užgožianti net balsą
Sąžinės manos.
Rasa…
Lyg ašara nukrinta
Ant senos žaizdos.
Gal aš nuodėmėj
Lyg pelkėj nelemtoj?
Bet aš stiebiuos, keliuos…
Ir tuoj pakilsiu,
Tuoj…
Aš noriu pasislėpti nuo tamsos,
Kurioj aš išnykstu –
Ir tampu niekuo.
Nebeišgirst tylos,
Kuri tik primena,
Kad vėl visi mane palieka.
Aš trokštu eit
Tolyn…į niekur…
Kur nėr tylos, tamsos…
Kur nėr žmonių,
Kurie ir vėl mane palieka…
Indrė Paulauskaitė, 3 klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
O kaipgi man dabar šioj žemėj būti,
Kai negali tikėti net savimi?
Kai gėris pasmerktasišnykt ir žūti,
O blogio neišrausi –
Jis giliom šaknim įaugęs šiton žemėn!
Kas taip pasakė,
Kad nuostabiausias sutvėrimas žemėj – tai žmogus?
O ne! Žmogus – tai lyg sudegus žvakė:
Atrodo toks didingas ir kilnus,
O iš tiesų – Niekingas jo vidus.
Jūratė Streckytė, 11H
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Į mokyklą nebeeisiu,
Namuose kasdien tik šėlsiu,
Saldumynų prisipirksiu,
Kur nors maudytis nuvyksiu.
Pas pusseserę važiavau!
Lenktynėse aš ten buvau.
Lauke žaidžiau slėpynių,
Prisidariau mėlynių.
Dienoraštį rašiau
Ir vasarą piešiau.
Su dviračiu aš važinėjau,
Ir nejutau, kaip vasara praėjo.
Olga Račkauskaitė, 6c klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
v
1. Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Kuris pamynęs svajones link skausmo bėga .
Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Kurs vietoj džiaugsmo renkas liūdesio sermėgą .
Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Ir stebukle įžiūri kerštą, pyktį, gėdą…
Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Bet gal tai ir geriau, nei būti niekuo…
v
2. Tyla…
Užgožianti net balsą
Sąžinės manos
Rasa…
Lyg ašara nukrinta
Ant senos žaizdos .
Gal aš nuodėmėj
Lyg pelkėj nelemtoj?
Bet aš stiebiuos, keliuos…
Ir tuoj pakilsiu,
Tuoj…
v
3. Aš noriu pasislėpti nuo tamsos,
Kurioj aš išnykstu –
Ir tampu niekuo.
Nebeišgirst tylos,
Kuri tik primena,
Kad vėl visi mane palieka.
Aš trokštu eit
Tolyn…
O gal į niekur,
Kur nėr tylos, tamsos…
Kur nėr žmonių,
Kurie ir vėl mane palieka…
v
4. Tu nutiesei man kelią…
Iš akmenų…
Padovanojai pievą –
Joj slepias tūkstančiai manų veidų.
Tu nupiešei man dangų,
Kad ten paslėpčiau savo svajones
Ir lietų, šniokščiantį už lango,
Kad kurčiau apie jį eiles.
Atidavei man ugnį,
Kurios aš neliečiu –
Bijau nudegt…
Tad dovanok ir vėją,
Kuris padėtų jai užgest…
v
5. Mano naktį nužudė šviesa.
Ji lyg širdį išplėšė tamsą.
Ji sudaužė mėnulį,
Išbarstė žvaigždes.
Tarsi drobę perplėšė dangų…
Naktis dingo,
Ištirpo rūke.
Aš ir vėl vieniša
Už kančia nukloto lango.
Taip, ji dingo, bet liko šviesa –
Ji lyg mano gyvenimą
Pakeitė dangų…
v
6. Kaip keista…
Geist…
Rudens…
Pavargę lapai…
Žemėn…
Krinta…
Užgoždami žvaigždes…
Tavo delnuos…
Aš paslepiu…
Ledinį ilgesį…
Akimirkai…
Bet tu…
Tu nepažįsti laiko…
v
7. Jos ašaras
Nuplaus pilki lietaus lašai,
Plaukai
Auksinėm gijom
Medžių lapuos pasislėps…
Prašai gyvybės?
Tu per daug prašai.
Norėtum laisvės?
Tau užteks vilties.
Raudonos lūpos vėl pabals.(Raudonas lūpas šį vakarą pakąs šalna.)
-Pabėgti nuo šerkšno nebespės-
Ir vėlei akys –
Žvaigždės, pasislėpusios rūke,
Paskęs nakty,
Nebespindės…
Švytėjimą primins tiktai rasos lašai,
Ledu pavirtę po šaltos nakties.
Prašai gyvybės?
Tu per daug prašai…
Šį rudenį šerkšnotais žiedlapiais
Mirtis pražys tavuos languos.
Indrė Paulauskaitė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Neapšvietė manęs vos gimusios
Dangaus skaisti šviesa.
Ir laumės dovanų
Brangių nedovanojo.
Laurų vainiku pasipuošęs Apolonas
Savo globotinių būrin manęs priimti nepanoro…
O šiandien…
Šiandien mano rankos
Neliečia, deja, fortepijono…
Ir spalvos negula molbertan taip,
Kaip noriu aš…
Tik kai kada mane užplūsta didis noras
Juodom raidėm išliet mintis savas baltam lape.
Deimantė Galinauskaitė, 11R
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Paklausk savęs, kodėl dabar esi,
Paklausk savęs, kodėl gali nebūti.
Juk žemė tam ir apvali,
Kad nors kartelį mes galėtume pargriūti.
Paklausk savęs, kodėl esi ir būsi tik likimo pelenai,
Paklausk savęs, kodėl pasaulyje tik tu tokia viena.
Gyvenimas – tai nepažįstami veidai,
Nes jų tiek daug, o aš tokia viena.
Olga Račkauskaitė, 6c klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui