Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Kuris pamynęs svajones link skausmo bėga .
Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Kurs vietoj džiaugsmo renkas liūdesio sermėgą .

Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Ir stebukle įžiūri kerštą, pyktį, gėdą…
Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Bet gal tai ir geriau, nei būti niekuo…

Tyla…
Užgožianti net balsą
Sąžinės manos.

Rasa…
Lyg ašara nukrinta
Ant senos žaizdos.
Gal aš nuodėmėj
Lyg pelkėj nelemtoj?

Bet aš stiebiuos, keliuos…
Ir tuoj pakilsiu,
Tuoj…

Aš noriu pasislėpti nuo tamsos,
Kurioj aš išnykstu –
Ir tampu niekuo.
Nebeišgirst tylos,
Kuri tik primena,
Kad vėl visi mane palieka.

Aš trokštu eit
Tolyn…į niekur…
Kur nėr tylos, tamsos…
Kur nėr žmonių,

Kurie ir vėl mane palieka…

Indrė Paulauskaitė, 3 klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui