Įvairūs

Ji lūpomis paženklino mano kaktą
ir aš jau norėjau pulti ir tuo ženklu atrakinti
vienas durų slėpusias tai ko aš nežinojau

Bet ji sulaikė kantrybės sūnau
nes galbūt šiame kalėjime yra daugiau laisvės
nei ten už durų

Ji sakė viskas eina į priekį
ir tik į priekį einant
bet jau pro kitas duris kartais galima sugrįžti atgal

Ji sakė kad ta laisvė kurią skanduoja
gatvėse ir aikštėse
yra bevertė

Ji sakė laimė žiūri kitų žmonių akimis
ir laimingiausias yra tas
kuris sugeba būti pastebėtas
nelįsdamas į jas

Ji sakė vagimi būti lengviausia
jis turi tūkstančius kelių o tie kurie jį gaudo
tik vieną

Ji sakė kad geriausias tikėjimas kartais yra
niekuom netikėti

Ji sakė priklausyk bet nebūk vergas

Ir atsisveikino eik nevok bet eik kaip vagis

Ir aš lūpomis užrakinau jos stiklėjančias akis
ir išėjau

Gyventi…

1997 m.

Kaip ir visi tą patį pakartojęs
Suskaičiavęs prabėgusį savo laiką
Ir suskaičiuotų metų neatlaikęs
Dar vienas laikrodis sustoja

O kitus kurie dar nesustingę
Gal ir tave užlieja liūdesys
Kad ką tik buvęs menkas judesys
Dabar išvis nebeprasmingas

1997 m.

gal tuštuma tai
tiktai neįmanoma
užpildyti

nors pasaulis
jau seniai
nebetelpa lange

jame radau tave
ir tavo akyse –
gyvenimą

ir numiriau…

2001 m.

Kartais
Mėlynių galima rasti
Ne tik miškuose.

Kartais vynas ir kraujas
Panašūs ne tik spalva,
Bet ir tuo, kad liejasi kartu.

Ir kas kartą vis mažiau keista,
Kad žodžiai “žvėris” ir “žmogus”
Prasideda ta pačia raide…

1999 m.

tikriausiai dievas
sulaukia kasdien
milijonų keiksmų
savo adresu

ir jėzus
ne vienintelis suprato
to priežąstis
ir pasekmes

o kokioje nors
mažytėje tautelėje
mesijas
dar negimė

o neatrastoje
tolimoje planetoje
nuo jo sklinda
sieros kvapas

tikriausiai klystame
tik niekas negali
to įrodyti
nebent melu

2004 m.

išmokau diplomatiškai šypsotis
kažkas tai pavadino veidmainiavimu
šypsojausi

išmokau reikšmingai tylėti
kažkas tai pavadino ignoravimu
tylėjau

išmokau labai tyliai kalbėti
kažkas tai pavadino išdavyste
tyliai kalbėjau

iš vieno karto išmokau numirti
niekas to niekaip nevadino
tikrai numiriau

2003 m.

Oi
Seniai seniai
Už devynių jūrų
Už devynių marių
Mylėjau princesę

Bet
Kasdienybė
Dar mažą pagrobė
Dar mažą uždarė
Toli nuo pasakų

Tik
Po daug metų
Aš viską suvokiau
Daug daugiau melo
Yra realybėje

O
Trečias brolis
Alų midų geria
Per barzdą varva
Ir nieko neturi

2003 m.

ir buvo aukštas septintas…
viltis motinos foto
mane pačiu laiku
atgal surinko

ir nuo statybos stogo
žiūrėjau gyvenimą
reikia ne kartą mirti
kad žinoti kaip atrodo

todėl vyzdžio dydžio
dėjau visus langus
matydavo neaiškiai
tarsi iš paukščio skrydžio

ir siekiantys artumo
eksartimieji
įstrigdavo anapus
trumpučio atstumo

ne viskas įmanoma
todėl ir ėmiau
žaisti slėpynių
su… gyvenimu…

ir pažymą į gerą –
kabutėse – būtį
radau aplenkęs
savo sąžinę…

2000 m.

… o ir piramidės miršta….
tik ne mums suvokti kiek amžių
ir „mirusį atminki” suglamžo
begaliniai laiko pirštai…

1998 m.

kasdien nešami ir nešantys
su savimi keistą pagundą
per sekundę būti sekundę
per minutę šešias dešimtis

ir erdvėje kurią apimame
kiek galime rankas ištiesę
esame dievai ir… nematomi
begalinėje laiko tiesėje

2000 m.

bet ne… viską apskaičiuojame…
rodos, neįmanoma suklysti…
tik keista žodžio “kilti”
reikšmė… tokia, kaip “kristi”…

bet ne… vėl matuojame
metrais, sekundėmis, baitais…
po to… nustebę klausiame:
ir kodėl tai turi baigtis?…

bet ne… mes vėl šypsomes
lyg niekur nieko… miela…
tik kažkodėl pro šypsenas
nebesimato… sielų…

2001 m.

Kai uždegsiu akis,
Iš lubų ekrano
Nespalvoti epizodai
Vėl į jas kris…

Žiūrėsiu save
Ir porcijuotą mirtį –
Ji mėnesius laukė
Gyvojo tunelio gale

O dangaus buvo mažai…
Nespėjau paliest –
Nužudytą vaikystę
Rado smėlio dėžėj…

Neįžvelgiamam rūke
Pasistatė tėvas tiltą
Ir nuplaukė nuo jo
Su ištvinusia upe…

Bėgau tolyn
Prirašytais takais,
Bet rodyklės juokės
Tik viena kryptim

O gamta keitė grimą.
Ir kaip įprasta – dalgiu…
Mama nebegalėjo užsimerkt pati,
Galbūt todėl… neatpažino…

O seserys degino ugnį,
Kad jomis tikėtų…
Išlaistė šlamančią jūrą,
Man atidavė dugną…

Naktys siuntė žodžius…
Prakalbusiais lapais
Nukabinėdavau savo
Nukirstus medžius…

O draugai, susėdę ratu,
Savyje augino žolę…
Aidui kopijuojant jų juoką
Sužėlė keletas kapų…

Ir kaukės šypsojos,
Meilės veidas taip pat…
Ilgai… Bet melas vis tiek
Pavergė jos kojas…

Ir nebuvo kur būti…
Išgrįstos gatvės
Mano kojoms siūlė
Akmenų… truputį…

Ir iš aukšto septinto
Žiūrėsiu kaip ant asfalto
Nupiešta saulė
Į mane krinta…

1999 m.