Net nebandau sugrįžt tenai
Kur man neskirtas vaišių stalas
ten neateis raudonas pažas
Jis neatneš vynuogių kekės
Pradilo batai, gražuolės suseno
Jų šventos urnos puoš namus
Jos neateis nuaut man batų
Jos neatneš vyšnių arbatos
Ei, bičiuli,
Žaizda Dievo saujoj
Gerk mėlyną kraują
Jonas Baltokas
Rytinis sviestas, užteptas ant lango,
Lašėdamas padaro balą.
Nelyja ir nešąla.
Tiesiog per daug anksti atsibudau.
Neiškenčiu. Pasilenkiu
Ir sviestą palaižau
Beskonis. Dulkės. Pelenai…
—————————-
Taip atsitinka vieną kartą metuose
Jonas Baltokas
Tu sakei:
man verda kraujas,
Bet tebuvo tatai
tik azotas
Ir koks minus 100
Į rytus
Nuo išblukusio
„Myliu“
Jonas Baltokas
Tavo kvapą išplausiu iš rūbų
Išsiskalbsiu iš savo galvos
Miniatiūrinį bučinį
Tuščia
Ant kalvos po žvaigžde.
Niekados
Jonas Baltokas
Išnuodijau širšes,
Jų lizdą išardžiau.
Saduto širšių motinėlė
Šį genocidą matė tiktai skalbiniai:
Dvi kojinės ir kepurė.
Saduto širšių motinėlė
Namie nebuvę širšių darbininkai
Į langą naktį beldė košmarus.
Saduto širšių motinėlė
Tą morzės abėcėlę užrašiau
Rašmenimis žilų plaukų.
Saduto širšių motinėlė
Dryžuotų parasparnių kilimėlį
Po savo langu atradau.
Saduto širšių motinėlė
Taip motinai nubarstom takelius
Iki duobės gėlėm.
Saduto širšių motinėlė
Saduto širšių
Saduto
Jonas Baltokas
Reikalauju iškrypimų!
Tokių, kad pakeistų istorija,
Kad Bibliją perrašytų,
O mūsų kūnai gabalais būtų mėtomi varnoms!
Aš reikalauju!
Nes alkis, kurį laikom užgniaužę,
baisiau už Sodomą Gomorą, už nukryžiavimą,
atominį karą. Už viską, paėmus kartu.
Ne baimėse savo gyvenam –
čia, tarp savo vaikų ir rakandų,
dėžėse sukrautų servizų…
… tu netiki, kad galiu to norėt?!
Jonas Baltokas
Baisiausia, ką buvau pasakęs:
„ Jau nebemyliu“…
… tavęs tikriausiai neklausiau.
Per tyliai ištariau –
nebyliai.
Tad vėl atsikeliam ir
pjaustom savo
buitines problemėles
kubeliais sriubai
—–
Niam –
Sintetika
Jonas Baltokas
Buvom neramūs
Kad jį kur galas
Plaukia į tolius
Katamaranas
Už borto aš
Už borto tu
Tiktai aš sieksniais
Tu – šuniuku
Durnių laivan
Durniai susėdo
Durniškai baigėm
——-
Ot durniai!
Jonas Baltokas
Esu neramus
Kieme eisiu skaldyti malkų
Bet, deja, neturiu aš namų.
Tik valdišką kiemą.
„Aš kaltas“
Sakau.
„Pažaiskim kazokiškais matais“
Krūpteli mėnuo
„OK“
————————
Va taip durniams sekas!
Jonas Baltokas
Kai miestas žiba laužo žarijom,
Iš dangaus nusileidžia LAUKIMAS.
Tarsi pertemtos stygos grėsmingas zvimbimas,
Tarsi kūdikio riksmas vaikų namuose.
Nenumaldomai kviečia į šaltas gatves.
Kažkur rieda mašinos karšta lavina.
O LAUKIMAS lyg peilis susminga.
Neišduodamas nerimas tyli.
Nurimo.
Ten saulė. Jau švinta. Jau rytas.
Iš ryto prisnigo.
Jonas Baltokas
Labai nerami
Panaši
Į Vytautą Didįjį
Mojuojantį rūtom
Buvai.
„Tu toks dviveidis… “ –
Į ausį pūtei
o vyno nebaigus
Per pusę lūžai
————————
Kaip koks Pinčiukas
Be kelnių
rūkau
———————–
„Miegi? “
„Taip tau ir reikia! “ –
pats sau atsakau.
Jonas Baltokas
Regėjimų pilna naktis praslinko
ir vėl apatiškai garuoja pietūs.
Iki koktumo nusibodęs blizgesys.
Primarginti raidžių ir sąmokslų
Romanai, detektyvai.
(Svajonė negatyvi.)
Regėjimų pilna naktis praslinko.
Ant stalo vėsta arbata.
Jonas Baltokas