10 000 straipsnių
Puola šerkšnas nuo plonų šakelių
Į šviesos atplaukiančias bangas.
Aš laikysiu tavo ištiestas rankas,
Kaip du baltu balandžiu virš aukuro,
Viršum aukuro žėruojančios aušros...
Puola rasos nuo plonų šakelių
Į šviesos užtvinusias bangas,
Ir pro tavo ištiestas rankas
Kyla deganti, didžiulė saulė,
Kaip dangaus širdis, didžiulė saulė.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
Tikriausiai ten pliuškenas dailios antys
ir kasosi kaklus į lieptą seną,
gelsvai balti riebaus jazmino dantys
kramsnoja dangų ir žvaigždes lukštena.
Tikriausiai ten nei atliekų, nei mūsų,
nei dulkių, nei dėmių, ir nei balasto,
nei nevaisingų, nei bergždžių, nei blusų,
nei vieno blogo, ir nei vieno prasto.
Tikriausiai ten gerai, gerai be gėdos,
nuogi elniukai po atolą ganos,
mergaitė ant minkštos šlaunies prisėdus
išverda puodą dieviškosios manos.
Ten patį Dievą ima už parankės
du angeliukai švelniai neįgalūs,
ten visos mintys turiningai brangios,
ten susitiksim greit ir vertikalūs.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Dangaus tyla,
į tylą nebyli,
ledais pabyra.
Šaltam delne,
į stiklą panaši,
gėla prabyla.
Virš sūkūrių lėtų,
balta balta,
sudūžta snaigė.
Aukštam skliaute,
iš debesų juodų
formuojas sraigė.
Lėtai lėtai,
ant drėgno delno,
mirti skuba,
O žemės angelai
matuojas
juodą rūbą.
Skaidriausias taškas nevilties
Ir atviras regėjimas.
Šiandien bažnyčion nepakvies
Net išverktas tikėjimas.
Tarp žodžių sūkurių tyla,
Aštri, lyg nuogas peilis,
Nudobia gėlą širdyje,
Išpančioja iš meilės.
Pudruoju blykštančias dėmes
Ant subadyto šono.
Giedoti šiąnakt nereikės –
Jau užkasiau lavoną.
Paliulytė, Sonata. P. S.: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
Man patinka naktį žiūrėt į
mėnulį,
Žvaigždėse aš tave
išvystu.
Man patinka rytą žiūrėti į
žolę,
Rasoje aš tave
išvystu.
Man patinka dieną žiūrėti į
dangų,
Saulėj aš tave
išvystu.
Man patinka vakare žiūrėti į
tolį,
Toliuose aš tave
išvystu.
Man patinka bet kada žiūrėt į
bet ką,
Nes bet kur aš tave
išvystu.
2006 06 18
CoCa_Cola
Kartu. Visada. Visada.
Net ir tada,
Kai ranka nebelaikis rankos,
Net ir tada,
Kai ranka nebeglostys galvos,
Net ir tada,
Kai ranka nenuvalys ašarų,
Net ir tada,
Kai kartu buti atrodys
Neįmanomas dalykas.
Aš vis tiek busiu ten,
Kur esu dabar,
Kartu su rankom, akim,
Galvos glostymais, ašarom,
Juoku, neįmanomais dalykais,
Pokalbiais...
Kažkaip šiandien noriu buti
Gera ir nebenoriu daugiau,
Kad kas išeitų...
Jei gali
Tiesiog buk.
Visada. Visada.
Ir aš būsiu laiminga...
2009 03 26
Baltuma
Išdidus Perkūnas atadunda,
Giriosna svaidydamas žaibus.
Žemė jau pavasario pagundoj
Praskleidžia žaliuojančius rūbus –
Ir nuplautą, nuodėmingą kūną
Taip visa virpėdama laikys,
Kol apglėbusi nerimstantį Perkūną
Užmigdys, bučiuodama akis...
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
Esu karvė, vardu Poezija,
duodu šiek tiek pieno,
paprastai 2,5% riebumo,
kartais pavyksta
išspausti ir iki trijų,
didžiuojuos, kad jis apdirbamas
pažangiausia technologija
ir popieriniuose tetrapakuose
pasiekia nereiklius vartotojus,
sergu visomis ligomis,
kurios nesvetimos gyvai būtybei
ir kruopščiai aprašytos
veterinarijos vadovėliuose,
ganausi geroje bandoje
(kolektyvas draugiškas,
kalbos barjerų nėra),
bijau sparvų ir zootechniko,
galiu būti ir kitaip naudinga –
užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu,
įlipk į mano krūvą basas,
pamatysi – tokia šiluma,
nuo padų pakils
iki pat pakaušio.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Pušų viršūnėse sutūpę angelai
žaidžia žaidimą „Pataikyk“.
Vienas kankorėžis, antras, trečias…
atsimuša į blauzdas, šlaunis, sėdmenis –
seksualu, nepretenzinga, užmaskuota.
Aš – tik svečias, šioje laukymėje,
šitam žydėjime. Be reikalo išmindau samanas,
juk laiko nebebus naujoms pasėti.
O angelai, sparnus išskėtę,
jau rengias palydėt į rojų naują vėlę,
nutrūkusią nuo tų šlaunų, kurias lytėjo rankos,
vėliau suspardė kojos ir pagaliau
kankorėžiais užmėtė patys angelėliai.
2004 m.
Šiandien iš pačio ryto
aš išsiploviau galvą.
Tu paklausei – kodėl?
– Kas kodėl – kas ne taip, kaip visad?
Esu aš brėkštantis rytas
su tankiai neplauta galva.
Kai širdį vakaras valgo,
aš klausiu – kodėl?
– Kas kodėl – kas ne taip, kaip visad?
Kai miršta mėnulis iš ryto,
po mėlyno vakaro šito
kažkas manęs klausia – kodėl?
– Kas kodėl – kas ne taip, kaip visad?
Paliulytė, Sonata. P. S.: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
Žiema, vasara, ruduo - stogas kiauras
Tu gali turėt ir man neduot netgi šiaudo.
Skrenda į pietus drugiai,
Šnabždas apie mus rugiai
Būk su manim, kaip ir aš - su tavim.
Turi apvalus mėnuo storą kiautą,
Smūgį mirtiną suduos vyno taurė.
Vienas baltas, kitas juodas
Sujungtas likimo luotas
Tad būk su manim, kaip ir aš - su tavim.
Jonas Baltokas
Mane žudo nikotinas
apkalbos ir prastas vynas
Sienos, dulkės ir asfaltas
kala vinį man į karstą.
Sektos, partijų nariai
mane žudo abstrakčiai
Bet aš nemirsiu
Troleibusai, girobusai
Satelitinės antenos
Žadina mane kas naktį
Užpisa mane kas dieną
Seksas vynas ir alus
varo varo į kapus
Bet aš nemirsiu
Jonas Baltokas