Ant atviro žvaigždėto skliauto,
Viena maža žvaigždelė rauda.
Rytuos jau debesys paraudo …
Širdelę skauda.
Ir tylią aimaną kaip mantrą
Senutė aimanuoja kantriai
Ir cento, kur ant žemės krenta,
Ji nesuranda.
Ir atvirom žaizdom nusėtas,
Lavonas katino smėlėtas,
Ant kelio kelkraščio padėtas –
Išsižadėtas.
Suskirdo lūpos ir rankos.
Pirštų galiukai pagelto
labiau už cigarečių filtrus.
Į panages prinešė dulkių.
Akys paraudo, lyg būčiau
pernakt jas trynusi
kumščiais.
Kokia laimė nejust sterilumo!
Koks akibrokštas –
išguit laikinumo savijautą,
kai kūnas vatinis,
o sieloje vėjai švilpčioja.
Troleibusas
darda, šnibžda tau į ausį
apie tai kaip bobos klausės,
kuri porino tuščiai
apie nuolaidas turgines
baklažanams, salotinėms.
Apie rėkalus jaunuolių,
apie klejones senolių,
apie bučinius pirmuosius
ant sėdynės purvinosios.
Apie rudą, žaliais
langeliais margintą skėtį,
kurį kažkas pamiršo.
Apie neveikiantį komposterį,
kuris seniai užstrigo.
Troleibuse troleibuse,
visą tai ilgai dar rinksi?
pėdsakus žmonių paliktus
viską kaupsi ir atminsi,
troleibuse vienkartinis.
Kiekvieną dieną
užimu kaip sugriuvusią
ir pusiau sudaužytą viduramžių pilį.
Didelės krūvos plytų driekiasi mano užnugaryje.
Taip man atrodo prabėgęs mano gyvenimas.
Karštos ir sunkios
buvo birželio mėnesio dienos.
Baimė ir desperacija
vaikščiojo Ukmergės miesto gatvėmis.
Tai ištrėmimo dienos.
Rusų kareivių milinės.
Šautuvų buožės.
Ir traukiniai,
kurie vežė į baisią ir žiaurią ir tolimą Rusiją.
O mano sesės ir broliai,
kurie kartą patekot į traukinį ir nebegrįžot,
arba grįžo t po daugelio metų pusiau sudaužyti.
Toks jau mūsų gyvenimas.
Bet gyventi vis viena reikia.
Ir tikėti į daug gražesnį gyvenimą reikia,
nes, praradus tikėjimą,
mūsų visas gyvenimas būtų nevertas grašio.
Kiekvieną dieną
užimu kaip sugriuvusią
ir pusiau sudaužytą viduramžių pilį.
Didelės krūvos plytų driekiasi mano užnugaryje.
Paimu vieną plytą.
Ir kitą plytą.
Ir iš naujo imu statyti gražesnį gyvenimą.
2009 11 27
apolla741
Ant akmenio, prie bloko sienos,
Susėda jie ir pražiūri į tolį.
Jau antšalas palieka molį, –
Pareina vėl artojų dienos.
Garuojančiais arimų kauburiais
Jau skraido grįžtantys varnėnai.
Ant akmenio, prie bloko sienos,
Ir šiandie nieks nepasikeis.
Nei žemės, žagrės, nei žirgų,
Nei saulėj šylančių vagų
Nėra tuštėjančioj buity.
Taip sėdi jie dienų dienom
Širdim kietom ir kruvinom,
Kaip medžiai tylūs, išrauti.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
– Moterie, kuo tu vardu? – Nežinau.
– Kada gimei, iš kur esi kilus? – Nežinau.
– Kodėl išsirausei žemėje urvą? – Nežinau.
– Nuo ko slepiesi? – Nežinau.
– Kodėl įkandai man į pratiestą ranką? – Nežinau.
– Ar tu tiki, kad tau nepadarysim nieko blogo? – Nežinau.
– Kieno tu pusėj? – Nežinau.
– Dabar vyksta karas, turi pasirinkti. – Nežinau.
– Ar stovi dar tavo kaimas? – Nežinau.
– Ar tai tavo vaikai? – Taip.
Už lango vėjas ir lietus.
Už lango stovi juodas svečias
Ir prašosi vidun.
Sieloje baltos gėlės žydi.
Sieloj jaunatvės dainos skamba.
Sieloj… dainuoji tu.
Nedegsiu laužų tavo nakčiai.
Nerinksiu žodžių tavo maldai.
Neskinsiu tau žiedų.
Ugnis jaunystės – mano akys.
Skirta giesmė – manoji meilė,
Be žodžių, be gaidų.
Kas atgaivins nuskintą žiedą?
Kas nuramins palaužtą širdį?
Kas sugrąžins „myliu“?
Mirtis tik šypsos tuštumoje,
Ir vienas baltas žiedas liūdi
Tarp vystančių gėlių.
Už lango… vėjas supa naktį.
Girgždena vien pravertos durys.
Viduj tamsu tamsu.
Nutilo aidas paskutinis –
Sieloje vieši juodas svečias
Be žodžių be garsų.
Iš rinkinio „Anksti rytą“, Kaunas, 1927 m.
Lėtai, pėda pėdon
kojas statau.
Šiandieną man gėda –
žvaigždžių nematau.
Šiandieną man šalta
nuo drėgno rudens.
Į pilką asfaltą
Kulniukai stuksens.
Ir šaltas rytojus
Dar sykį nubus,
Kai šluosiu iš rojaus
pernykščius lapus.
Keturi tušti
alaus buteliai,
trys aliejaus,
pjaustymo lenta
supjaustyta,
užsilikę mėsos
likučiai,
sudžiūvę gėlės
ir mėtų arbata,
su citrina
ir medumi –
ant medinio stalo,
gelsva klijuote,
kriaušėmis ir obuoliais
padengto.
Salotiniai lapeliai čia –
dėl kontrasto,
prieš mėlyną užuolaidą
nubrizgusiu kraštu.
Štai ir visas namų natiur –
mortas,
visa virtuvė,
visa ataskaita.
Gan skalsu
tokį irzlų rudenį.
Mylėsiu tave kaip žemę myli saulė,
Būsiu dūrys į tavo pasaulį,
Būsiu raktas i tavo sielą,
Kai laimė tave palieka vieną.
Būsiu tavo tyla kai tu norėsi klykti,
Būsiu švelnumas, kurio tau žmonės šykšti
Birėsiu tau iš rankų kaip smėlis
Niekada tavęs nepaliksiu, nes aš – tavo šešėlis.
Tu šypsaisi,
Padavėja.
Akys –
Pragaro šulniai.
Tavimi susižavėję
Mes visi, girti velniai.
Supas smuklėj
Rūkas šėmas,
Pakaruoklis –
Ant pušies.
Mano skausmą
Pasiėmus –
Ant padėklo
Tu nešies.
Dar atneš,
Žavi nešėja,
Tos degtinės
Kaip tulžies.
Gal ir aš
Kada išėjęs
Pasisupsiu
Ant pušies.
Su manim
Šią naktį –
Draugas.
Porą duok
Aitrių taurių.
Vietoj to,
Kad jį
Pasmaugus –
Aš už jį
ir ją geriu.
Nebijok,
Vikrus mergišiau.
Iki dugno
Gerk ir tu.
Gundo kipšas
Prisikišęs,
Žybsi peilis
Tarp dantų.
Bet nekelsiu kerštui rankos!
Nepastosiu
Tarpdury.
O jinai –
Tegu sau trankos!
Tegu renkas
Bet kurį.
Ar girdi,
Širdis kaip staugia?
Aš – girčiausias
Iš girtų,
Ant jos kaklo
Pasismaugiau,
Pasismaugsi
Dar ir tu.
Dar ir tu
Gali netekti
Vieną kartą
Mylimos.
Ir ateisi
Šaltą naktį
Čia ieškoti
Šilimos.
Tai atnešk,
Žavi nešėja,
Tos degtinės
Kaip tulžies.
Nebijok, –
Neišprotėjau.
Nesisupsiu
Ant pušies.
Derlium vežimai apsunkę,
Grįžta ramiai į namus,
Ir šiltas saulėleidis sunkias
Į padangę, girias, arimus.
Laikas ir man jau namo –
O kur manęs laukia namai?..
Toli pakrašty lygumos
Apauga žole pelenai.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.