Š a l t i n i s
Jau gęsta paryčio nublankus mėnesiena,
Šviesėjančiam danguj jau skamba vyturiai,
Kai aš nusirengiu ties tyru šaltiniu,
Į srovę blizgančią einu –
Tegu pavirsta raumenys į plieną.
Tegu vanduo šaltais purslais nutyška
Galingom rankom ir karšta kakta,
Tegu į mano kraują teka ryžtas –
Šventoji darbo diena, būk sveika!
P i r m o j i v a g a
Giliai paleidau žemėn sunkų plūgą,
Migla į slėnio gilumą nuslūgo,
Mane kalnely saulė tuoj aplies.
Ir šildys akmenį, ir šildys juodą grumstą,
Ir mano sielą, kasdienybės drumstą,
Pakels kaip tyrą rasą nuo žolės.
Pakels į darbo sapną šviesų, lengvą,
Kur valandos greitais balandžiais skrenda,
Kur kraujas rytmečio vėsoj užkais.
Giliai paleidau žemėn sunkų plūgą,
Migla į slėnio gilumą nuslūgo,
O saulė teka tolimais miškais.
P ė d o s a r i m u o s
Aš, pravertęs dobilienos plutą,
Tūkstančius pėdų po ja randu –
Kiekvienoj vagoj senolių būta,
Neišplovė jų nei laikas, nei vanduo.
Ir tėvai, jom eidami, neklydo,
Nepaklydo tarpe džiaugsmo ir kančių.
O dabar ir aš savąsias pėdas –
Ainių kelrodį velėna užverčiu.
P r a k a i t o l a š a s
Jau pirmasai prakaito lašas
Nubėgo man veidu ramiu.
Toks didelis laukas, lašelis toks mažas,
O skęsta lig žemės gelmių.
Su jom susijungiau. Svaigina man kraują
Šventoji gelmių paslaptis –
Tas prakaito lašas, ta juodžemio sauja,
Ar lauko, ar mano dalis?..
K a i t r a
Nei pavėsio, nei vandens… laukų platybė,
Ir vidudienio alpinanti ugnis.
Kyla dūmai iš aptingusių sodybų,
Ir nutyla paskutinis vyturys.
Ko nutilote? Ko klausote? Kam smilksta
Žemė, tartum aukuras gražus? –
Aš, kaip tavo kunigas, jin pilstau
Savo prakaito liepsnojančius lašus.
A p y p i e t ė
Tik valandėlę atsikvėpsiu
Ūksmingam sodo nuošaly –
Užklok mane gaiviu pavėsiu,
Sena, plačioji obelie.
Ir tu šakom, tarytum rankom
Senelių, apglėbei mane,
Ir man jų žodžiai paukščiais renkas
Tavųjų lapų ošime.
Ir vedasi sapnų pasaulin
Į kūdikio dienų šalis,
Kol vėl į veidą krinta saulė –
Ugningasai darbų šauklys.
S o d y b o s
Ant kalno užėjęs regiu –
Tamsus debesys danguj kybo.
Banguojančioj jūroj rugių,
Kaip laiveliai, sodybos.
Greit užgrius ten audros sūkuriai,
O matau jas taip tvirtas, ramias –
Kiekvienos išmesti inkarai
Į pat žemės gelmes.
D a r b o b a n g o s e
Noragai nardo vagose,
Ir vyzdžiai plečiasi akių –
Galingo darbo bangose
Galingu milžinu plaukiu.
Man rodosi, kad žemę visą,
Tvirtai paėmęs ant pečių,
Į kalną tolimą, į šviesų
Kaip naštą šventąją nešu.
Noragai nardo vagose,
Ir vyzdžiai plečiasi akių –
Galingo darbo bangose
Aš paslaptį žmogaus regiu.
P r i e p a b a i g o s
Lyg bangos ežerėly plaukia
Vaga vis prie vagos, vis prie vagos.
O kaulai, raumenys ir kraujas šaukia:
Prie pabaigos, prie pabaigos!
Dar vieną, antrą… Paskutinė
Jau netoli… Jau tuoj gana.
Ir plūgą užgula krūtinė,
Ir spaudžia delną rankena.
Lyg bangos ežerėly plaukia
Vaga vis prie vagos, vis prie vagos.
O kaulai, raumenys ir kraujas šaukia:
Prie pabaigos, prie pabaigos!
P o i l s i s
Jau vakaras. Padange upė kraujo
Nutvino ligi ryto pakraščių,
Kur plukdo nebematomoji sauja
Pulkus liepsnojančių žvaigždžių.
Guliu žolėj pabaigęs arti lauką…
Apsunkę sąnariai ir siela taip tingi.
Pajudinu tik akmeninę ranką
Ir tik žiūriu, kaip kraujo upė senka.
Kaip ten užplūsta ją naktis.
O po manim kažkur giliai giliai
Siūbuoja dirvos vėl naujų jėgų tvane,
Ir laužia užtvankas pakilę tvenkiniai,
Ir plaukia plaukia greitai į mane.
Jaučiu, kaip žemė vėl mane atranda,
Užliedama gaivinančia banga –
Lengvėja sąnariai, dvasia pabunda,
Į dangų keliasi ranka.
P r i e a l s u o j a n č i o s ž e m ė s
Vidurnakti žemės alsavimą,
Kaip šalto šaltinio dvelkimą,
Aš karšta kakta pajutau.
Užmigti daugiau nebegalima –
Rugių mėnesienoj plaukimą
Pro atdarą langą matau.
Kažin kur tik tolimas balsas…
Kažin kur tik miško ošimas…
Kažin kur pakvipo lanka…
Ir siela virpėdama klausos –
Kažin kas ją plazdančią ima –
Geroji Ranka.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
