Įvairūs

Pro ligoninės langą chloroformas
Iš sudužusio butelio teka
Į vakaro sodą,
Ir užmiega topoliui kojos,
Ir jo rankos sapne paklysta.

O radastų žiedų taurelės
Gaudo orą tarytum žuvys, –
Krūmas krūpteli ir pasvyra,
Dar kabinas šakom į žemą
Debesį ir susmunka.

O lakštingala nebegali
Iki trijų suskaičiuoti:
Trečioj trelėj melodija pakrinka,
Į geltoną tvenkinį krinta,
Ir iš karto sodas nušvinta:

Aš degu vaškine grabnyčia
Prie savo kabančio karsto
Ir plaukiu į bedugnę dėžę.
O bokštelyje vėjo rodyklė
Paklaikusi blaškos ir girgžda
Chloroformui nuvyti maldas
Už radastą, lakštingalą, topolį
Ir, užmiršusi mano vardą,
Isteriškai sukas ir cypia
Ir paspringsta.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Gulėdama naktyje, kuri savo atkakliu švelnumu sunaikina lovą, kambarį, visą pasaulį, o ją pačią surakina šarvais, kaip drėgną, tobulai besielę austrę, ji prisimena ne šnibždesį, ne rankas, ne kūno svorį, ne svetimą karštį savyje, o save pačią, pavirtusią į seriją elektromagnetinių bangų, virpančių jau nesamoj erdvėj, betikslių, beprasmiškai džiaugsmingų.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Aš ieškau, nieko nepametęs.
Randu žodžius, randu rimus.
Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs.
Aš vaikštau vienas, neramus,
Neprijaukinamas, kaip katės.

Naujagimis angelas, – jis dar negali paskristi, –
Nusilpusiom rankom įkibęs į medžio šakelę,
Vos girdimai rauda. Jis bijo į žemę nukristi,
Jis užverktą veidą į gęstantį debesį kelia.

Našlaičiai, porom surikiuoti, mieguistame parke
Praeina ploni ir geltoni kaip žydinčios pienės.
„Sesute Angelika, medyje angelas verkia”.
„Ir vėl tu pradėsi kliedėti, eime vakarienės”.

Herojaus statula, pavargusi,
Danguj stovėti nebenori, –
Ji žengia žemėn užsimerkusi
Ir neša žalvarinį svorį

Akmens gatve, ir drumstos ašaros
Seniems namams per skruostus ritas,
Ir siaubas, juodas tartum rašalas,
Patvinsta, ir užgęsta rytas.

O vyskupas ir gubernatorius
Kareivių ir maldų neranda,
Ir tik per aikštę nimfos keturios,
Paminklo palydovės, skrenda

Ir moja žemei. O jisai,
Kaip reikiant vaikščiot neišmokęs,
Sugriauna gatvę ištisai.
Ir tyla mirštančių balsai,
Ir tiktai mažas vaikas juokias.

EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Neatsargios auklės seka jiems lopšy pasakas apie saldžiąjią Lotofagų šalį, ir jie vaikystę praleidžia kaip sapne, laukdami valandos, kada galės leistis į tolimą kelionę.

Kaip lopšys supa juos laivas švelniose nereidžių rankose (dievai palankūs tokioms kelionėms), ir kaip lopšiai linguoja kupranugariai, eidami nuo oazės prie oazės.

Pasiekę Lotofagų šalį, jie ima valgyti lotoso vaisius ir tuojau pat pasisotina, bet nesiliauja valgę ir netrukus užmiršta tėvynę. Ir, išbuvę Lotoso krašte šimtą ar tūkstantį metų (saulė ten niekad nesileidžia, ir ten niekas neskaičiuoja laiko), jie pasenę nusilpsta ir nebepakelia rankų vaisiams nuskinti ir šalia lotosų krenta ant smėlio.

Lotofagai išneša juos iš lotoso girių ir paguldo mirštančius saulėj, ir jie vos girdimai rėkia, bado ir troškulio draskomi, ir niekad nemiršta (saulė niekad: nesileidžia Lotofagų krašte, ir ten niekas neskaičiuoja laiko).

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Kai tu, šventa šeima, ilsies,
Girtuoklis vidury nakties
(Jo klauso liepos ir vežikai
Ir neužmigę katalikai)
Dainuoja apie mergeles,
Ir darželes, ir rūteles.

Jam grindinys kaip ratas sukas,
Jį stumdo lempų spinduliai,
Ir mažas auto kaip šuniukas
Jį puola, lodamas žaliai.

Jis mašinai per snukį duoda:
„Daugiau nebenorėsi lot!”
Bet auto meta jį į juodą
Klaną ir pradeda kvatot.

Jis mašinos juokų neboja,
Klane gulėdamas dainuoja.

Dainuoja apie žirgelius,
Ir mergelius, ir darželius
Girtuoklis vidury nakties,
Kai tamsta, angele, meldies.

Senelė dreba, ji pasenus baisiai
Ir apsivilkusi labai blogai,
Bet, jai ištiesus ranką, krenta vaisiai
Ir miršta kunigai ir ubagai.

Senelė papirosus perka kioske,
Ji tiesia ranką prie dėžutės mėlynos, gražios.
Bet štai į kasą veidu krenta senas Joškė,
Jis niekuomet jai nebeduos grąžos.

Senelė nori aplankyt gimtinio kaimo obelis.
„Greičiau važiuokit, juk naktis šviesi!”
Staiga į medį trenkia automobilis,
Ir senė juokias po sudužusiu taksi.

Senelė beprotė dainuodama po aikštę sukas.
Vaikai į senę mėto akmenis, šukes.
O naktį suserga staiga berniukas,
Ir po savaitės reikia degt žvakes.

Senelė elgeta prie gryčios stovi susigūžus.
Daržely žaidžia saulė ir drugiai.
Senelė prašo šeimininkę duot drabužių:
Ji apsivilkusi labai blogai.

Melsvą rožių bukietą ant stalo
Vakaras pastatė ir pripylė
Rausvo vyno klevui į bokalą
Ir rasom aptaškė žolę tylią.

Ir ištirpo sodai tartum sniegas,
Ir poetai soduose ištirpo.
Jiems užliejo širdį šiltas miegas,
Kur eilėraščiai kaip vaisiai sirpo.

Noko kriaušės, obuoliai ir vyšnios,
Rožių kvapas ant šakelių supos,
Svaigo spalvos vakaro neryškios,
Migo vyno paragavę lūpos.

O poetai plunksnas pasidažė
Į upelį, kurs per dangų bėgo,
Ir sidabro rašalu parašė
Šnerančią poemą apie miegą.

EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Užsidėjęs akinius, senis sargas muziejaus rūsy skaito pasaką apie auksinį paukštį, kylantį naktimis iš lobio, užkasto pamirštuos kapuos. Knyga ir pypkė iškrenta jam iš rankų, ir paukštis, įskridęs į jo sapną, leidžiasi žemyn ir, skambėdamas kaip arfa, pabyra po rūsį aukso pinigais.

Oranžinės gaisro rankos, išnėrusios iš palovio, užima seniui burną, jis mėgina pakilti ir krenta nesurikęs, ir, lėtai plaukdamos aukštyn, jos minkštais smūgiais pramuša lubas ir pianisto pirštų greitumu perbėga per pirmojo aukšto salę.

Vaškinių figūrų veidai ima tekėti žemyn, kaip siurrealistų paveiksluose, ir garsus poetas, kuris gyvas būdamas negalėjo pakęsti moterų artumo, mato, kaip tirpstančiu biustu karaliaus meilužė, lūždama per liemenį, vis didėjančiu greičiu linksta į jį. Suspiegęs pomirtiniu balsu, jisai su siaubo grimasa krenta jai į glėbį, – ir, išplaukę iš degančių rūbų, juodu tingiai susilieja ištirpusio vaško klane.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Iš mūsų juokias padavėjos
Ir mėnuo šaiposi kvailai,
Mums švarko nesiuva siuvėjas,
Mūs nemaitina angelai.

Mums tik vidurnakčio mergaitės
Pamoja gęstančioj šviesoj,
Ir blyškios žolės, kaip našlaitės,
Pravirksta vakaro rasoj.

Žvaigždes skaičiuojam kiaurą dieną,
O naktį geriam su velniais
Ir kreivą restorano sieną
Išrašom posakiais švelniais, –

Ir kaip žarijos žėri strofos
Tarp peteliškių ir gėlių,
Bet nieks nemato katastrofos,
Kuri ateina iš eilių:

Per sieną švilpia karštas vėjas,
Ir ima degt apmušalai,
Ir bėga baltos padavėjos,
Ir gieda kėdės ir stalai.

Ugningos vėliavos iškeltos,
Mirtis įeina į namus,
Pro langus meta dūmus, baldus,
Riksmus, beprotiškus klyksmus.

Į juodą naktį sminga peilis
Raudonas. Skraido pelenai.
Gaisrų pašvaistėj gimsta eilės
Ir miršta žmonės ir namai.

Kas vakaras, kai ponia pradeda arbatą,
Ant primuso užkaitus, virti, –
Susirgus džiova, Violetta operoj „La Traviata”
Drauge su primusu dainuoja apie mirtį.

Tai nuteikia gerai to namo šeimininką,
Jam arbata stipri, o muzika švelni patinka:

„To džiaugsmo niekas nepažįsta,
Tiktai jautrioji siela mano,
Kada plokštelėje pragysta
Koloratūrinis soprano!”

Už lango rieda žvaigždės, rudeninės, sunkios,
O toji muzika pro šalį sienoj sunkias.

Tas balsas draskosi, prie lubų pasikėlęs, –
Skambi agonija nežemiškų kančių, –
Upelis tragiškas jausmingos muzikėlės
Per erdvę liejasi lig tylinčių žvaigždžių.