Poezijos temos: Įvairūs

Žiema atsėlina ,
Kasdien be baimės
Jos pasitikti išeinu...
Kaip klevas,
Nesulaukęs net šalnų ,
Paklusęs gamtai ,
Nupurto šiek tiek pavėlavęs
Geltonus tartum saulės ,
Išeinančios pro mano langus ,
Į ilgą miegą
Paskutinius spindulius-
Lyg žemės delną
Gal mano,saulės,klevo
Šviesius, kasdieną rašomus lapus.
2008

Kiek tiltų,lieptų
Per upes -net jūras
Pastatė žmonės
Nuo senų laikų.
Norėdami įveikti
Vandenyną sūrų
Suręsdavo didžius laivus...
Ko kojomis įveikti nepajėgia ,
Balnojo bėrus žirgelius.
Dabar ir šie
Prieš mūsų siekius
Darosi bejėgiai-
Keliaujame toli ,
Į svetimus kraštus...
Kai lieptais
Širdys nebesusisiekia ,
Upelėje supuvęs rąstas
Darosi žavus...
Argi šakelė ,
Amžinybėje sutrešus ,
Atstoja besiilginčius namus?..
2008

Gyvenimas išmoko
Slėpti skausmą
Ir nuo savęs, ir nuo savų...
Gal taip geriau
Dalintis džiaugsmą
Nepaimant jo iš kitų.
Nėra kalneliuose
Brangakmenių nei aukso,
Bet daug pavasarį
Žibučių ant šlaitų-
Virš jų eglutės,
Pušys aukštos
Dar maudosi ir prausias
Krapnojančiu, paskutiniu
Sniego lašu ,
O samanos, šakelės sausos
Pridengia, saugo
Žibučių mėlynas akis
Nuo rankų negerų...
Sustoju prie eglutės prisiglaudus.
Žinau-turėčiau džiaugtis,
Kažkodėl verkiu.

2008

Dažnai prisėdu ant upelio kranto ,
Nuo upės skardžio
Žvelgdama žemyn matau ,
Kaip keičiasi vandens
Ir dugno akmenėlių spalvos-
Apsamanoję stūkso pastoviau...
Nei jūros, vandenyno neįžvelgsi ,
Pačios širdies jų nemačiau-
Tik bangų keteros iškyla
Ir kažkur nuplaukia ,
Todėl tokių labai bijau.
O apsnigtos net ir balutės gražios-
Nereikia joms per daug erdvės...
Būriais aplink jas nendrės auga
Ir savo gyvastį išsaugo-
Visada sulaukia ,
Kada VANDUO pakvies .
2008

Nejaugi dėl dangaus
Tik ašarėlės krinta ?
O, jis nesulaikys
Atšalusių delnų ,
Kai glosto žemės skruostą
Ir nenuleisdamas akių
Į juodą kamuolį sukausto
Visai nebodamas
Tolesnių pasekmių.

Kai jungiasi erdvė -
Dangus ir žemė miega ,
Nesusitinka saulė
Su gražuoliu mėnuliu ,
Ilgiausią naktį
Gal prišauksiu
Purų sniegą ,
Kad šviestų baltu
Nekaltumo rūbeliu.

Išvirsta iš šaknų,bet vis dar auga
Ir puošias apdaru žaliu...
O jų paminklas -juodas kelmas ,
Tik niekas neužrašo atminties raidžių.

Didžiulei eglei šaknys-tai pagalba ,
Kad pasidžiaugtų-gyvenu...
O kada styro lyg ragai jos kelmas ,
Paminklas lieka praeities dienų.

Kitus- tiktai šešėliai lanko ,
Kad nors trumpam pabūtų su draugu .
Seniai lankytus , samanos apauga ,
Paminklas lieka...LAIKAS -užmaršus.

Net rąstas ant bangos nestovi-
Išplukdo vandenys į pakraščius ,
Pasmerkia laukti ten atoslūgio ,
Kai vėl nuneš kažkur tolyn ,
O bangos visada vis bėga bėga...
Gyvenimas lyg vandenynas
Nešasi ir mus pirmyn.
Nesirenka,kas keliasi ar krinta ,
Nušluoja lyg šapus audra.
Ar atlaikysiu ją -
Gal įsikibusi į ąžuolą pakrantėj
Pasitikėsiu jo jėga...
2008

Svarbiausia žmogui -
Geros ,mielos akys
Ir niekam nesvarbu ,
Ką aš pati matau ...
O jos juk nevienodai sako ,
Nors manoma ,
Kad širdimi mintis skaitau.
Vienaip atrodo,
Kai esi dar jaunas
Ir šviečia į akis tik ateitis ,
O nueiti keliai
Sugrįžti kartais reikalauja
Ir pinasi vaizdai ,
Prabėgę pro akis...
Žiūrėk man į akis
Ir sieloje tau atsišauksiu ,
Nors ir išbandymai grasys .
Net saulė mūsų meile džiaugsis ,
Jei nuolat žvelgsi į akis.

Seniai nulūžusių
Net paukščiai nebelanko ...
Tiktai po lapais supasi lizdai ,
O ant stuobrių tik vanagai
Atsitupia ir apsižvalgo-
Nuo jų pakilti skrydžiui lengva ,
Juk platūs ir galingi jų sparnai.
Bet medžiai puošiasi,augina
Ir ant žaizdotų,nukirstų-
Po eglių užsklandom užgimę
Kerpių kepurės džiaugiasi nauju būstu.
Kažkuo man artimi senieji medžiai ,
Seniai nereikalingi,pamiršti ,
Todėl su nerimu po mišką vaikštau ,
Gėriuosi kerpių būtimi...

Kur mažos kalvos ,
Šaltinėliai pievom alma ,
Miškeliai tarsi vapsvų
Susukti lizdai -
Pakrūmėse žaliuoja
Eglių gražios spalvos ,
Lopšinę joms dainuoja
Saulės spinduliai.
Ne vieną medį vėtros laužia-
Pakrypsta ,samanom apauga ,
O širdyje palieka
Gilūs kaip versmė randai .
Viršūnėmis į dangų atsirėmę ,
Atrodo,debesis praauga ...
Nuvirsta-lieka miško apklotu ,
Žaliais, gyvybę saugančiais
Kelmais...
2008

Mažai išvaikščiotos žmonių
Pakrantės,ten- bebrinė ,
Iškasinėtais nuo vandens
Tolyn urvais.
O kaip jie medelius
Aplink išskynė?
Tvarkingai,
Kad turėtų laužui
Kita karta-beaugantys vaikai...
Tokie galingi,rodos ,
Nieko nesibijo ,
Bet vandeny ir žemėje
Vis slepiasi giliai...
Išvertę medį kam paliko-
Gal dar neištrynė
Iš atminties,kaip augo
Ir šlamėjo čia beržai?..
Žiūriu aukštyn į šimtametį-
Galbūt ir jam eilė ateis...
2008