Poezijos temos: Įvairūs

Nuo Lunkų kalno
Lyg nuo laumės delno
Atsiveria kemsynuose paskendusi
Paežerė Mušėjaus
Ir pats ežeras sustingęs dauboje ,
O prisiglaudusi prie medžių kilimėlio ,
Aukštų kalvų pakrantė apsupta...
Į kitą pusę pažiūrėjus-
Rubikių ežeras išsitiesė staiga ,
Per vasarą tarp medžių pasislėpęs
Klausosi čiurlenančios Dusynos .
Tarsi saga Dusynas -maža ašarėlė,
Apaugęs nendrėmis ir meldais ,
Kuriuose peri antys ,
Ir glaudžiasi laukių šeima.
Nuo Varlių kalno gervė pasikėlė ,
Nuskrido pavarliauti į Lunkas.
Prie Urvenos sodyba prisiglaudus -
Užaugo lopšyje čia ne viena karta.
Dabar vaikų pargrįžtančių vis laukia
Pilna jėgų senolė-motinėlė ,
Pražilusi senelio ,
Lyg žynio iš paežerių , galva.
2008

Atėjo laikas ,
Kai diena pradės ilgėti ,
Dažniau saulutė
Spindulius paskleis-
Pradėsiu vėl pavasario ilgėtis
Braidydama pusnių kupstais...
Pro eglės spygliukus
Gražu žiūrėti ,
Nors balzganas dangus
Ir žalumos mažai ,
Bet nebereikia niekur
Man skubėti-
Užaugo ir išskrido
Iš namų vaikai...
Dabar tik šakeles paglostau-
Ant rankų byra
Gaivūs ir šalti
Baltučio sniego trupiniai.
2008

Aukštyn arba platyn
Pasauly viskas auga ,
Bet mes nematome ,
Kiek siekia jis gilyn...
Toliau nuo kelio
Kas išdygsta-
Niekas jo nelanko
Ir būna tik pats sau
Puikus širdy...
Po vieną krislą
Lipdomas pasaulis .
Jei burtų lazdele
Kažkas pamos ,
Suduš svajonės
Tarsi pirmas ledas ,
Dažnai iš naujo
Nebelieka laiko atsistot.

Aš nemačiau,kaip vaišėms
Ruošiamas karalių stalas-
Jerubės,sako,kanarėlių padažai ,
Kad iš tolimų kraštų čia atkeliavę
Būtų nustebinti labai...

O aš ,prisėdusi prie savo stalo ,
Sniegelio baltą staltiesę taisau-
Ant jos padėtas apynėlis ,
Ąžuolo lapelis,paparčių puokštė ,
Raudoni,iš kažkur čia atpūsti ,
Gal sniegenų nešti klevo lapeliai-
Neparagausi jų tikrai...

Nuo stalo pasikels karaliai ,
Ką valgė,gėrė greit pamirš...
Liks amžinai užtiestas mano stalas ,
Kai ruošia jį vieni paukšteliai
Ir miškai.

Žmonių pasaulis primena
Lyg vapsvų lizdą ,
Kur nepakenčia svetimų
Ir agresyviai puola ,
Jei kas nors pabando
Iš pašalies net prisiartinti
Prie turtų užgrobtų...
Kitiems ir to dar neužtenka-
Prie aukso -ir garbė ,
Kurios nevengia ,
Turtuolis, vargšas
Ar abu kartu.
Tik ,kas -Jupiteriui ,
Netinka Jaučiui ...
Ir liejasi apgaulė ,
Ko nepasiekia atviru būdu.
Užkėlę galvas į medžius
Paieško bičių.
Oi!Koks medus
Visiems saldus ...
Tiktai jos saugo savo gera -
O čia praverčia
Smurtas brutalus.
Dažnai paliekame prie širšių lizdo ,
Apkandžioti ir neverti
Tiek nevaisingų pastangų...
Nepasimokėm nieko -
Raganų,velnių vis ieškom ,
Nors ir vadinsimės
Žmogaus vardu.
2008

Paklydo saulės spindulys
Ir aš jo laukiu ,
Žinau-apsilankys...
Prie seno medžio prisiglaudus
Jaučiu švelnaus vėjelio dvelksmą ,
Kaip debesėliai lekia pro akis.
Pavėsio niekada nereikia ,
Kada esi su manimi.
Kaip gera tavo rankos
Šilumą pajausti ,
Kai su savim mane vedi.
Jau rytas ,keliasi diena iš naujo ,
Matau-atbėga saulės spindulys.
2008

Skraidina vėjas
Pirmą snaigę mažą-
Kažkur iš debesų
Niūraus dangaus.
Gal po šalnų
Ir jį pilkai nudažo
Nepermatoma skraistė
Rudens švininio
Lyg miražas
Į saulę įdienojus
Kylantys rūkai
Ištirpsta nelauktai
Tarsi svajonės gražios
Dar nepalietus žemės-
Sielos pamatų.
Aukštyn,į saulę atsigręžus
Sutikti pirmą snaigę
Lyg būtį pirmapradę
Ir atminty praėjusių žiemų
Speigus įrašius
Į vakarinę šalčio bangą
Išeinu...
2008

Laimės žiedų
Ieškau kasdieną-
Prie bendro stalo ,
Atspindy tavo akių ,
Dangaus aukštam delne ,
Kuris mane apglėbęs
Palydi miško pakraščiu
Prie laimės židinio ,
Paparčių kaip rūta žalių.
Ir nesvarbu,kad lapai krinta ,
Ruduo pabeldžia į duris...
Ranka, lyg virpančia styga ,
Paparčio žiedą atidengus ,
Kaip aukurą namo nešu.
2008

Maži upeliai sausą vasarą
Vos vos alsuoja ,
Pagirdę mišką ,bėga į daubas.
Pavieniai medžiai ,
Dar pavasarį pavirtę kapinynais ,
Sumirkę pūva ,
Kol užauga net kita karta...
Į Miežintą bernelių-medžių
Akys žiūri ,
O Laimučiu neatsidžiaugia
Baltoji ieva ,
Nors paukščiai bara ją dažnai ,
Kad neganytų ji po pievą .
O kur tos pievos?
Ir bėga upeliukas ,
Kur girdėjosi daina...
Žiūriu į vandenį krante sustojus ,
O jis vis žaižaruoja
Nenusakoma spalva...
Jisai nuneš mano mintis į gojus-
Per miškelius ,
Kuriuose peri volungės
Ir skamba medžiams be šaknų
Gal paskutinė jos malda...
2008

Nors medžiai jau seniai be lapų ,
O tarp kamienų ,dar toliau- erdvė...
Ir tuštuma- tik medžio žievę ,
Riešutą kažkas lukštena,kapsto
Nematomi slapukai žiemiškam miške.
Kiškelio pėdsakų zigzagai išsibarstę
Tarp rudų lapų, samanų žalių ,
Kiškio kopūstai snaudžia susitraukę ,
Kurių tikrai joks kiškis neragauja
Dėl jų lapelių, nors ir po sniegu
Gražiai žalių, bet ir rūgščių...
Kukurdvelkiai lyg Rojaus obuoliukai
Iš tolo pūpso nesumindžioti šernų ,
Nes niekada po ąžuolu neauga-
Pasislepia eglių šešėliuose ir tarp kelmų.
Nemiega miškas- tiktai žiemą laukia
Pavasario ir atsikrato nekviestų svečių.

Dažnai galvoju-
Gal ir medžiams skauda ,
Kai kirvio ašmenys
Palieka randus širdyje ,
O juk sakai-tai kraujas ;
Nebenuplausi ,o aprišti nėra kam...

Ilgam skausmingas
Randas lieka ,
Kai nuo mažens
Tu skriaudžiamas
Ir nežinai,už ką...
Tada lieki jautrus ,
O gal visai jausmai sudiržta ,
Nelyginant kokia gili
Buvo žaizda.

Dabar bijau
Net medžio šaką liesti-
Trikdyti ŽEMĖS veidą -nevalia.
Nedaug beliko ateities ,
O medis ošia ,kad mes- dviese
Ir mūsų ta pati
Akių spalva... žalia.

Prie sutrūnijusių kelmų
Kelmučiai glaudžias-
Paliesti ar nuskinti
Darosi baugu ...
Nukritę lapai
Tarsi kokią paslaptį
Iki žiemos išsaugos-
Geltonos kepurėlės
Stiepiasi ir auga ,
Nors niekas jiems neatnešė
Nei turtų,nei papuošalų brangių.
Gal susirinks kokia gražuolė ,
Kada kankorėžį lukštenti baigs -
Čia niekas veltui neprapuola ,
Suras ,jeigu labai prireiks.
2008