Gražuolės kerpės šakeles priglaudžia –
Nebeplaka jų vėjas per audras ,
Atrodo , stiprūs liemenys jas saugo ,
Bet ar nauju medžiu užaugs kada…
Matau- tik ryškios rausvos spalvos ,
Sudžiuvusios šakelės aplink jas .
Tarsi nusvyra liūdesy kažkieno galvos
Ir kaupiasi galugerkly rauda…
O kas po to -žinoti maga .
Tik maža sraigė prieglobstį suras …
Bet šiandien kerpės tokios gražios ,
Jei nematysi medžio nykstančios širdies.
Nei tau ,nei man
Nebuvo niekad laiko-
Prisėsti ant akmens
Arba sode po obelim…
Galėjom paklausyt ,
Kaip teka laikas ,
Pasikalbėt galėjom ,
Kaipgi jį kartu įveikt…
Ir nuoskaudų mažiau pakliūtų ,
Jeigu laiku galėtum
Vienas kitą prisišaukt.
Ant atminimų tako
Laikas kiūto ,
Neduoda ir dabar
Pro jį lengvai praeit.
2008
Vis ieškau sau gražių vaizdų –
Vaizduotei gero stogo ,
O mišką apžiūrėjus nustembu ,
Kaip paprasta gyvenime ,
Nors minutėlei susirasti grožį .
Kada aplink apsidairau-
Čia pasislėpęs tarp lapų rudų
Sau žalumą suranda
Net ir nevadinamas grybu…
Bijau užminti šaką sausą ,
Kad šio stebuklo
Nenulaužtų ,
Ir tolyn einu
Rami …
Jeigu net šie mažieji randa stogą ,
Tai skųstis likimu
Nebegali.
Tarp netekties ir atminties
Kaip medžio ir akmens draugystė-
Tik vienas paslaptingas žingsnis…
Kol dar čiurlena upeliukas
Ir sklando lyg vanduo mintis ,
Medelio toks nerūpestingas žvilgsnis.
Kai griūva senas ,nors čia pat ,
Jaunam yra viltis ilgai gyventi.
Kaip akmeny įrėžta-dar ne aš ,
Upelis plukdo laiką pro mane-
Į nežinią kitus gal vandenis…
Sutvirtina pakrantę šaknimis ,
Užsilipa ant akmenų ir laiko ,
Žiūrėdami į dangų šakomis-
Lengviau į nebūtį lapus išdraiko.
2008
Žinau,kada maža Eglutė verkė ,
Niekas nepaglostė,negailėjo.
Ją skriaudė augančią
Abu -kiek didesni Beržai.
Diržu mėgino kartais bausti ,
Jei nepaklūsta įgeidžiams
Ir kartais jų neklausė ,
Kodėl ji žiemą rėdosi žaliai…
Nuo piktų žodžių biro ašarėlės ,
Spindėjo šerkšnas ant spyglių.
Gyvenimo išbandymus iškentusi
Pavasarį akis pakėlė-
O,saulutė sveikina ir žydi miško gėlės !
Bet širdy liko randas
Dėl praradimų ir skriaudų.
Galingas medis
Augo ir lapojo ,
Kol jį globojo
Motina gamta ,
O kai paliko vienas ,
Virto,gal žaibai
Jo galvą sužalojo
Ir upeliu pavasarį
Nuplukdė nuo namų ,
Kur žemė svetima…
Dabar jau prie kitų krantų
Beginklis-be žievės
Sustojo…o po juo
Tik retsykiais nušniokščia
Gyvenimo srovė-
Upelių džiaugsmas-
Almantis vanduo.
Gal jo visai nebūtų ,
Jei slenksčiu pavirtęs
Jo neprilaikytų ,
Čia amžinai įsmegęs-
Atmintis-akmuo.
2008
Leipsta juokais pakrūmėje berželiai
Ir kibirkščiuoja- kalbasi jauni ,
Kaip nugalėjo jie imtynėse prie kelio ,
Kaip ruošėsi į ringą dėl garbės visi…
Į juos juk lieknos drebulės žiūrėjo ,
Ar drąsūs vyrai sprendė iš akių-
Prie slenksčio pasitikusios kalbėjo ,
Kiek potvynį iškęs,ar nepražus.
Laimėjo kovą -beržynas baltas ošė ,
Kai vasara apdovanojo vainiku žaliu ,
O drebulės šnabždėjo – buvo pasiruošę…
Ir trobose jaunikiai bus geri, ir prie darbų.
2008
Kai pasisiūlė vėjas
Palenktyniaut su saule ,
Aplėkti žemės rutulį greičiau ,
Nusišypsojo tik Olimpo kalnas-
Tušti šio pagyrūno pažadai.
Rytys pašoko patekėjus saulei
Ir nusirito per laukus
Aplenkdamas miškus ir kalnus ,
O kad greičiau-per slėnius
Ir dykumų kalnagūbrius plikus.
Pakilo ir Pietys, nieko nesakęs
Pusbroliui Vakariui ,
Kad pasivytų, užmigęs buvo lig pietų ,
Sparnuotus audros žirgus pasisamdė-
Nurūko viesulu virš debesų.
Šiaurys ,kai sužinojo tokią žinią ,-
Gal šarka išplepėjo paskalas kitų ,-
Pašoko iš gilių pusnynų ,
Šiaurės pašvaistę nuskraidino
Net iki pat ugnikalnių karštų.
Belėkdami greičiu ,
Kurio dar nieks nežino ,
Jie susitiko prie Neptūno –
Didžiojo vandenyno šniokščiančio- namų .
Didžiulio viesulo išjudinta
Laiko srovė iškilo ,
Prasiautusi pro išsigandusius žemynus-
Prie Saulės sosto tik nurimo ,
Nuskubėjo …
Pranešti amžinos žinios ,
Kad niekas dar nenugalėjo
Gyvybės, Meilės ir Šviesos.
2008
Naujiesiems jau eglutė pasipuošus
Savais ,kaip Dievo dovana žaislais ,
Žolynų nebėra,vilkabirbės tik ošia
Rudais ,švelnučiais bumbulais.
Dar meldai žiūri iš alksnyno –
Žali ,minkštučiai jų stiebai ,
Patys sau auga ir gerai nežino ,
Kas juos paglostys ar sumins,sužeis.
Net ir eglutė auga be viršūnės –
Gerai,kad myli ją draugai…
Visi ,sulaukę šių Naujųjų ,
Pasveikins saulę ,besišypsančią aukštai.
Dangaus fone
Medžių kamienai,šakos
Juoduoja paslapties žyme-
Tarsi mergaitės liemenį
Kažkas paliečia ir paglosto
Aukštyn iškeltas jos rankas.
O vėjas, tas nenuorama ,
Dar plaukus draiko
Ir išpina juodų plaukų kasas ,
Tiktai mėlynė dar išlaiko rimtį ,
Nes viskas atsispindi dangaus akyse…
Į žemę skuba nesiklausus
Baltai pasidabinusi žiema ,
Bet šio miražo niekas nesulaiko –
Ilgai ,iki pavasario jisai kabos dar
Užmigusio medelio šakose.
2008
Dažniausiai,ko netenkame skaičiuojam ,
Pamirštame skaičius-palieka atmintis ,
Išgriuvę medžiai laiką tik matuoja-
Pajuntam,kaip nuolat aplanko netektis…
Kai prie mirties kojūgalio sustojam ,
Dar mąstom apie rytdieną,o apie mirusį mažai .
O ašarom nuplaunam savo širdies blogį ,
Nekrologus parašome paskui…
Pažiūrime ,ar kerpėm neapaugo
Mūsų širdis ir atmintis drauge ,
Ir žinome -netekom motinos ar draugo ,
O kas yra mirtis,gal nesuvoksim niekada.
Maža galvelė
Lyg saulutės skritulėlis
Palinkusi ties balto
Popieriaus švariu lapu.
Dėliojasi raidelės ,piešinėliai
Ir spalvos mirga- marga
Tarsi muzika maloniai ,
Be išmoktų gyvenimo natų…
Žmogiukai prie aukštų namų
Bėgioja išsižioję
Ir šaudosi iš šautuvėlių netikrų…
O kas toje galvelėje dėliojas ,
Kai kažkuris jau turi kelias kojas ,
O kitas kareivėlis
Guli prie gelsvų kelių.
Taip norisi,kad tai ir liktų piešinėliais
Ir šautuvėliai būtų
Be tikrų, grėsmingų šovinių.
2008