Kaip eglės viena kitą myli ,
Kaip liečiasi žalia šaka ,
O šaknys taip aukštai iškyla ,
Kad pasidžiaugtume drauge.
Susikabina šaknimis ir stovi
Prieš vėją ir liūtis,
Kai plauna joms kasas…
Lyg šnabžda mums,
Kad žemė jas ir mus
Ne amžiams laiko
Ir skubina giliau įleist šaknis-
Gyvenimo gijas…
Skolingi žemei pasiliekam
Už prieglobstį,žalias girias ,
Kai jos langai mums atviri palieka-
Tiktai ateik ir gerk į sielą
Nuo eglių krintančias rasas.
2008
Galingi medžiai
Iki kelių įsibrido ,
Sustojo balų pakraščiais.
Po šaknimis durpynas
Rudenį praskydo
Ir liko bestovį
Lyg pakelti kažkur aukštai…
Žiūriu į pirmą ledą ,
Argi jiems nešalta-
Nukritę lapai
Tartum suvelti plaukai ,
Nudžiuvusių šakelių
Juoda skraistė-
Tarytum raganų
Neužtarnauti kėslai
Paspęsti seniai…
Nuvirtusių tiek daug-
Net nebandau pakelti.
Gal jiems geriau matyti
Iš viršaus…
Sušils, pavasario sulaukę ,
Ir patys iš dumblyno
Prasibraus.
2008
Jei degina krūtinę troškulys ,
Tarsi negėręs būtum
Gal kelias dienas ,
Tada ir kiekviena bala
Šaltinėliu pavirsta-
Atidarai duris į širdį
Ir vis klausai, ar beldžiasi kažkas…
Jei pajunti didžiulį alkį ,
Ir dienos pragaru pavirsta ,
Kai kasdienybėje lieki
Su atversta ir nebaigta
Jau nebeskaitoma knyga-
Gal nesinori grįžt į praeitį ,
Kurios keliai susaisto
Atmintimi, kaip buvusia našta…
Retai kada troškimai išsipildo
Ir nekankina sielos
Alkis,troškulys-
Matai ,kaip danguje
Lyg jūroje bangelės virpa ,
Ir į skaidrias gelmes
Panirt gali.
2008
Dvi mėlynos akelės atsivėrė ,
Kai paupiu rasas braidžiau.
Pastojo šiekštai kelią
Ir fantazijai vartus atvėrė-
Po kojom nuostabią legendą pamačiau.
.
Seniai seniai grybauti mergina išėjo ,
Supynusi kasas į dvi,gražiai ,
Krepšelin prisiskynė obuolėlių ,
Jeigu užtruktų po beržais ilgai…
Pro Miežintą takelis vedė
Prie uosio atsisėdo …nelauktai-
Gal pačios merkėsi akelės?
.
Šalia stovėjo karžygys ,
Prie žirgo vario kilpinėliai
Blizgėjo saulėje rausvai.
Nežymiai kilsterėjo kepurėlę ,
O akys ,rodos,žvelgė iš aukštai…
Ne kiekvienos mergelės
Širdis -šaltas akmenėlis…
Dienų dienas svajojo apie jį karštai.
Ji baltą ranką ištiesė-pasiūlė obuolių ,
Kuriuos nukrėtęs buvo vėjas ,
Medžių viršūnėse sušvilpęs
Ir debesų tarpekliais nuskubėjo.
O!Kodėl sapnuota taip trumpai …
Nukritusios po kojom ašarėlės
Atvėrė dvi skaisčias akis-
Jose spindėjo šaltinėliai.
Ir sausą vasarą ten geria
Niekam nematomas eiklus
Jau pabalnotas karui žirgas ,
Gal gyvas ir nesusapnuotas
Stovi ,kažko dar laukia karžygys…
2008
Aplinkui visada gyvybė ir viltis maža rusena ,
Kad nesibaigia rudenį žiedų ir vasaros kalba ,
Nes miško vidury pražydo pataisai iš naujo-
Geltonos ir subrendusios dulkelės ,
O sėklas kur pasės, kada?
Kukurdvelkių piestelės išsižiojo-
Kaip šypsosi ir šaukia:,,Nepraeik!”
Paliesk ranka,blogiausia-koja ,
Pasklis po mišką sėklos-jų vaikai.
Kiti senokai pasisėjo , samanų kuokelės
Pasnaudę kiek pavasario sulauks ,
Jei žemė priima,mums vietą duoda-
Vėl virstame kukurdvelkiais mažais.
Ruduo,dangus nemielas ,
O vakaruos -saulutės spinduliai
Dar uždega žvakes,kad namo kelias
Pareinant būtų šviečiantis gražiai.
Kas vienus taip lengvai palaužia?
Gal šaknys buvo negiliai…
O vėjai dangumi vienodai siaučia-
Vieni kitus palaiko surišti tvirtai.
Kada vieniems nusvyra rankos
Ir siekiai būna per aukšti ,
Kitus toj vietoje sėkmė aplanko-
Atsiveria erdvė gyvenimui plati.
Prie vienas kito prisiglaudžia
Seni ir nesėkmių kasdienių palaužti.
Apkerpėti ir dūsauti neleidžia
Mintis,kad tęsiasi gyvybė-ši gija graži.
2008
Jeigu neskirsto
Amžina būtis
Jauno ir seno,
Pasirenka tiktai lemtis-
Gyvybe džiaugiasi,
Ilgai gyvena,
Kieno ilgam
Išlieka atmintis.
Pasiimam dažniausiai Dantę-
Iš jo alsuoja išmintis,
Žmogaus gyvenimą
Trejybėje suskirstęs
Dėl mūsų ydų
Bado kiekvienam akis.
Dažniausiai skaitom ,,Pragarą”-
Gal jaučiam kančią,
Gal ji arčiau širdies…
Kiekvieną dieną
Žiūrime į dangų,
O rojų matom
Tiktai iš šalies…
Labiau nei Don Kichotą-
Mylim Šancą Pančą
Dėl jo geros širdies.
Kas buvo pasakyta ,,Odisėjoj”
Apie žmogaus istoriją
Lig pat mirties,
Visi išminčiai
Maža ką pridėjo-
Tiktai paantrino, atkėlė…
Arčiau mūsų buities.
2008
Koksai nepaprastas augimas-
Gal noras pamatyti saulę ,
Prakalbinti plačiomis šakomis
Ne visada svetingą dangų ,
O žemėj būti su mumis…
Po šaknimis didžiulės ertmės-
Nepavadinsi jų ir olomis ,
Nes niekas nekasė ir į šalis
Juodosios žemės nieks nežarstė ,
O nuo audros net pasislėpt gali.
Nežinomi keliai,tamsūs tarpekliai ,
Aukšti kalnai-vilioja paslaptis ,
Net kartais ir gyvybės ten gali netekti
Ir nežinia kodėl …vis tiek eini.
O miškas dar kitaip pašaukia –
Svetingas šeimininkas kalbasi ,
Neklausia ,kas esi,iš kur…
Prie tokio medžio prisiglausi ,
Stovėdamas ir pats čia pasijusi
Gal beržu ar plačiu klevu…
Žalieji kailinėliai
Ant kelmų-meškučių
Prieš Kalėdas nubąla
Sniego patalais ,
Žiūri-krūmeliuose
Jie pūpso pasipūtę ,
Ir tarsi laižo liežuvėliu
Žalią lėkštutę
Pasotinę pilvelį
Karameliniais ledais.
Kas praus ausis
Ir šaltą jų snukutį ,
Kai prie šaltinio jie prieis ,
Reikės skubėti ,
Nes bebėgdamas šaltukas
Ant kiekvienos mažos balutės
Greit ledo langus
Švelniomis vėduoklėmis
Išskleis.
2008
Čia šiltas vakaras-
Šešėlių pilnas miškas ,
Užkloja medį spinduliai ,
Netgi akmuo perskilęs kniūbso …
Kažkur aukštai
Eglių viršūnėse ištykšta
Vėjelio genami
Baltųjų debesų pulkai.
Čia taip tylu ,
Kad galima išgirsti
Ir širdies tvinksnį smilkiniuos…
Prie medžio glustelėjus
Šešėliu pavirsti
Ir pasislėpti iki sutemų –
Tiktai ,vargu,ar kas manęs ieškos.
2008
Po lapų uždanga užsistovėjau-
Kaip balta gulbė žodžio nesakiau
Ir nepaklausė netgi vėjas ,
Ką aš vienatvėje mąstau.
Voratinkliai ant veido limpa ,
O akys žvelgia kuo toliau ,
Kad taip ant jo pabūčiau ,
Nors trumpam- priklaupus ,
Pakibusiu rasos lašu…
Ir kam tokia ilga naktis bemiegė?
Gal ,kad pabusčiau spinduliu mažu .
Ant veido jau šešėliai nusidriekia-
Voratinklis su rasos lašeliu.
2008