Koksai nepaprastas augimas-
Gal noras pamatyti saulę ,
Prakalbinti plačiomis šakomis
Ne visada svetingą dangų ,
O žemėj būti su mumis…
Po šaknimis didžiulės ertmės-
Nepavadinsi jų ir olomis ,
Nes niekas nekasė ir į šalis
Juodosios žemės nieks nežarstė ,
O nuo audros net pasislėpt gali.
Nežinomi keliai,tamsūs tarpekliai ,
Aukšti kalnai-vilioja paslaptis ,
Net kartais ir gyvybės ten gali netekti
Ir nežinia kodėl …vis tiek eini.
O miškas dar kitaip pašaukia –
Svetingas šeimininkas kalbasi ,
Neklausia ,kas esi,iš kur…
Prie tokio medžio prisiglausi ,
Stovėdamas ir pats čia pasijusi
Gal beržu ar plačiu klevu…