Tik ne šiandien,
Kai kraunuos daiktus per naktis.
Tik ne šiandien,
Kai blizginu stalus ir ietis.
Tik ne šiandien,
Kai aš supu beržuos žąsis.
Tik ne šiandien,
Kai tik pradedu tikėt viltim.
Tik ne šiandien,
Kai tik surandu viltis.
Tik ne šiandien,
Kai esu stiprus kaip uosis.
Tik ne šiandien,
Kai laimiu aš mūšius.
Tik ne šiandien,
Kai esu drąsesnis už kitus.
Tik ne šiandien,
Kai tikiu, kad yra rytojus…
šiltos kamanos
pulsą laukų
juodakarčio širdelėje
tvinksintį jaučia
rodos
rūko kristalais
atskyla dangus
į aplūžusią pasagą
trenkias ir trenkias
tyras prakaito lašas
ištirpsta
lyg kvėpavimas bitės
rankovėje sniego
ir baugu
tuomet raiteliui
jo gyvenimo mantra
prieš dievo duris –
nors drovi
lig širdies išsirengia
Kaip noriu nusinešt tave tenai:
– kur niekad nebuvai…
– kur nėra nuobodžių naktų…
– kur nėra beprasmių dienų…
Kaip noriu nusinešt tave tenai:
– kur nieks neranda takų…
– kur nėra paukščių juodų…
– kur auga medžiai galia visų…
Kaip noriu nusinešt tave tenai:
– kur nieks niekad neieškojo…
– kur nieks niekad nesustojo…
– kur nieks niekad nežinojo…
Kaip noriu nusinešt tave tenai:
– arčiau negu arti, nieks nemato…
– arčiau negu toli, nieks nebuvo…
– arčiau negu myli, nieks nesuprato…
Kaip noriu nusinešt tave tenai:
– kur nereikia žingsnio jokio…
– kur esam visad įkalti…
– kur tu esi…
Kaip noriu nusinešt tave
Tenai…
karnavalui nurimus
milžinams išsilaksčius
lieka tylinčios kaukės
nepražystančios gatvės
tuščios upių gondolos
debesin iškeliauja
mes balandžiais pavirtę
vis ragaujam iš saujų
ir kanalų ramybę
ir šokėjos drovumą
kolei šeicho rūstybė
kazanovą nužudo
tik Venecijos tiltai
šią istoriją girdi
kilpą neriasi naktys
karnavalas pražuvo
Vingiuoja laikraščių trasa
Tarp vandens lašo ir juodų taškų.
Ne nuotraukų kraštai gražiai riboja miestą
O sauso lietaus lašo elektrinių spindulių.
Du rubininiai laikraštiniai traukiniai;
Greiti ir nuotraukose tuščia.
Du sidabriniai auksinai sapnuoja
Nuogą kupė su uždarytom durim.
Kiek mirksinčių šviesų ir juoko,
Įsimylėjusių širdžių, liūdnų nuo puotų –
Smiltelėmis paliko ant suolų.
Įkvėps jas šiandien plaučiai mūsų.
Ar dar ilgai šita blogybė?
Aš tik norėčiau garsiai šaukt
Velniop šita kankynė!
Norėčiau aš pakilt ir skrist
Į nežinią, į nebūtį, nes baimė,
Kad taip ir teks kančioj numirt.
Dūstu…gal kas mane prakeikė?
Galėčiau taip ilgai svarstyt,
Bet…o kam to reikia?
Nors vistik – geriau kančioj gyvent,
Negu kančioj numirti…
————————-
Aš sėdžiu ir žiūriu į tuščią lapą…
Tiek daug norėčiau išsakyt,
Tačiau migla stipresnė už vulkaną,
Todėl turiu nurimt šįsyk…
Paukščių taku atplaukia
Matytos akys,
Ryškioj žvaigždėj viltis –
Atmerktos akys.
Sušoktam šoky snaudžia
Apglėbtos rankos.
Paglostytam žvaigždžių lietuj
Viena jų krenta.
Matytas filmas plaukia
Štai prieš mane,
Kartojam gyvą šokį
Įtraukiantį mane.
Koks skonis ir šviesa
Ištirpti tavyje,
Senom šakom nulūžus,
Atgimti vėjyje.
Kodėl mes – žmonės, maudomės purve?
Ir kas svarbiausia, nesinori mums iš jo išbristi…
Kodėl mes – žmonės, glaudžiamės dugne?
O ne svajojame aukštai aukštai pakilti…
Kodėl mes – žmonės, nebematome gražių vaizdų?
Tarytum akinius tamsius kažkas uždėjo…
Kodėl mes – žmonės, nebematome šviesių spalvų?
Ir slepiamės nuo jų, tarytum nuo šiaurinio vėjo…
Kodėl?
Pasibaigus dainai, tik prasideda.
Nukloja tave.
Sapno tirštumoj tavęs nedengia
Nuriedėjus uola.
Užmiršę karštą kančią, tada,
Nubudę ryte,
Realybės blaiviam sapne
Surandam save.
Suskaičiuoti šiandien žingsniai
Nukloja tave,
Skaidri tarp pirštų šviesa,
Atranda tave.
Lyg sniegas saujoj ištirpo meilė,
Vos spėjus pasibelsti į duris.
Ji tokia lengva – lyg melas ar apgaulė.
Manyje, ji suliepsnojo, kaip ugnis!
Ją bandžiau į širdį įsileisti,
Atverti jai sielos vartus.
Ir vos pabuvusią, lengvai paleisti,
Kad vėl sugrįžtų į namus.
Norėjau ją, tik eilėmis paliesti,
Žvilgsniu glamonėt, lyg ranka…
Lūpomis švelniai pajausti
Ir vėl likti jai svetima!
Norėjau ją, lyg Motina vaiką,
Palaikyti savo delnuose…
Pajausti ją, kaip ir bėgantį laiką,
Kuris paskęsta darbuose.
Pajausti ją ir ją savaip sukurti,
Paskęsti su ja tyloje…
Ji tokia lengva ir taip miela ją kurti,
Kaip ir jausti, tave esant šalia!
Du juokiasi
Ir tyri tyri
Veria tiesiai
Žvilgsniais gilesniais.
Jie užkloja paveikslus
Ir tyri tyri
Kloja lapais
Kažkada blizgėjusiais šypsniais.
Ir tyri tyri
Geismą tvindo ir per sienas
Su nakties drugiais
Į šviesą skrieja.
Sublizgo žvaigždutės
Ir buvo pilka tik keliuos,
Kur ėjom dangum.
Po vieną padais
Ant karštų nuo vasaros saulės įkaitusių
Plytų ar asfalto akmenų.
Du juokiasi
ir šokinėja rausta.
Akys veidai sublizgo danguje.
Nežiūrėjom užvertę galvas
Ir tyri tyri
Nuogi
Parėjom mes drauge.
Iš kur tas šaltis į širdį beldžias,
Lyg sena pavargusi lazda?
Turbūt, iš ten, iš kur ir snaigės leidžias,
Ir mus aplankiusi pūga!
Iš kur tas vėjas viduje viešpatauja,
Lyg svetimas, atklydęs į namus?
Turbūt, iš ten, iš kur ir tu keliauji,
Lyg susitaręs su vėju kartu!
Iš kur tas jausmas krūtinę spaudžia,
Lyg mažą gyvybę akmuo?
Širdis pavargus, taip saldžiai snaudžia,
Kaip ir bandą pamiršęs piemuo.
Nežinomybė į sielą smelkias,
Lyg priešas, sėlintų aukos!
Mano mažas pasaulis pravirkęs,
Kaip ir vaikas, pasimetęs nuo mamos…
Iš kur ta baimė, neviltim pavirtus,
Skara vis mojuoja tamsia?
Iš kur gi Tu – Pasauli Šiltas –
Toks gyvas mano sapnuose?!