Įvairūs

Juodos šešėliškos gėlės palangės vazonuose
tarsi kinietiška širma,
slepianti žydrą skaidrėjančią brėkšmą,
bet rytas už lango, į spindulius žirdamas,
veržias ištrykšdamas paukščių pašėlusiu čiulbesiu,
šiltos dar paliktos drevės,
žemė tarp plytų visa jau užžėlus pirmąja žole,
išlakia ir sodria,
zylių geltoną čiulbėjimą staigiai užgožia
užskridusio juodvarnio kranksmas,
graso grėsmingas lėktuvo gaudimas
virš miegančių gatvių – tarytum jau trenks
griausmas – ant stalo prie lovos
atšalęs jau mėlynas nudaužtas arbatinukas,
brėkšta – nejaugi, kas būta,
lyg juodas, sumintas, sukruvintas sniegas
jau nukasta?

1991

Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.

Pražydus prie lango
raudonai gimtadienio kiniškai rožei,
širdis prisipildo karštų spindulių
ir laukinės vienatvės,
palėpės tvankus kambarys,
net giliausiom naktim neatvėsdamas,
vilioja kaitros vienadieniais raudonais
žiedais
toj kasdienėj
nykybėj, sausroj iš akmens
tarp įkaitusių sostinės mūrų,
kur skleidžiasi žiedas
lyg kraujo dėmė prieš pusiaudienio saulę,
kur šiemet kaip pernai, kaip užpernai
iš nevilties vėl dusau,
minios iškilmingų aistrų nepajutus,
eiliuodama murmu,
kad daužos naktiniai drugiai
tarp apdulkusių lango stiklų,
kad laisvė su kraujo ir turgaus kvapu,
o tokios aš nenoriu,
kad švinta apyaušrio valandos
dar neliestam kalendoriuj,
o žvilgsnis prigludusio vaiko
toks karštas ir toks patiklus.

1991

Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.

Regiu lange tarp dvigubų stiklų negyvą drugį,
už lango – čerpių stogus, skendinčius rūke,
ir, rugiagėlių
spalvos megztukui šildant,
sutemų tamsiausią valandą
žiemos pradžioj bandau įžvelgti
niūrią nykią blandą,
kur vien tik vėjai ir užkimęs girto balsas plėšos,
kur lesa zylė vienišos sušalusios saulėgrąžos
juodąsias sėklas balkone
viršum lietingos gatvės,
kur šnarant stagarams
lyg apgauta ar lyg apgavus
kažką jaučiuos ir laukiu pirmo sniego…

1991

Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.

Už lango ošia maumedis,
ir vaizdas tamsiai žalias,
mėnulio spinduly,
vidurnakčio vėsoj atšalęs,
išskleidęs lakų debesį –
juodos žuvėdros sparną,
praskrieja jūros viesulas
pro vienišą vasarnamį,
nors tamsūs jo sapnai,
bet jie apyaušry nublanks –
išvysi byrančią virš upės
baltažiedę lanksvą
ir tiltą, jūroj pūvanti,
užlietą šalta saule,
su juoda vėliava,
kuri šlamės tau vis tamsiau.

1991

Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.

Plakas raudona suknelė ant virvės
lyg paliktas deglas.
Daužos į viešbučio langą
ošiančios dreskiančios eglės.
Skalbė iš ryto:
raudoną suknelę išgręžė.
Begalės
spindesio. Oras –
beprotiškai saulėtas, drėgnas, aštrus.
Plakas raudona suknelė ant virvės –
vis tiek ištrūks.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.

Kasnakt sapnuoju kalnus. Dulkinos draperijos
dulsvu šešėliu dunkso už manęs lyg fonas.
Ir prietema dabar be pragiedrulių –
Prarajos
apakina snieginiais skardžiais.
Vos geltonas
elektros ar mėnulio ruožas.
Perkam vyną,
šviesos haliucinacijas ir džiazo transą…

Bet šlubas būgnininkas eina per kavinę
ir daužo langus į ledinę tuščią tamsą.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.

1

Jos kimono išmargintas šikšnosparniais,
ją nupiešė japonų dailininkas
kažkada
prieš porą šimtmečių.
Iš veidrodžio
juodais lakuotais rėmais
jos akis išimčiau,
kad tamsoje šypsotųs.
Po pudra ir po dažais lyg nokstantis
naktinis persikas jos veidas.
Teptuku įkūnydamas sapno personažą,
gal pats pamilo ją – į nieką nepanašią,
nešiną
kvapiu arbatos puoduku
tai mėnesienoj, tai šešėly –
tirpstančią ir filigranišką
lyg žavią liūdną raganą
tą, kažkada taip geistą
keistą
geišą…

2

Tu akmuo, kamėja, kamelija,
tu bekvapė balkšva gėlė,
neapykantoje ir meilėje
tavo šaknys many gilės,

tu iš sapno kamelijos medis,
aš nemoku tavęs nupiešt –
ant vandens ir ant stiklo merdės
tik skaidrus atspindys lyg prieš

prabudimą, lyg prisilietus
prie snieginių pečių, nekaltai
nuskinta
– plauna stiklą lietūs,
balzgani debesų kalnai.

3

Kaip juokiasi tavo akys!
Bet jos po dujokauke.
Kaip juokiasi mano akys!
Bet jos jau jokiai
komedijai ar tragedijai nebetinka –
per kaitrą saulėtas mūsų mansardos tinkas
įskilo nuo tolimo bandomos bombos sprogimo.
… Dabar abu pagailėkim negimusio,
nes tėvas negali nuplėšti nuo veido dujokaukės,
nes motina guli ant kalkių nuoga ir be kaukės,
nes prakeiksmą grojantys miestai
lyg pragaro chorai
mus amžiams atskyrė.

Palikim kapeikų programai.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.

(Pagal M.K.Čiurlionio „Pasaulio sutvėrimą“)

***
Sutverk mane – man taip baisu,
aš sklidina tylos balsų,
aš dar esu beformė masė,
dar niekas manimi nemąstė,
aš dar tik laikas beasmenis,
dar tik raukšlėjas mano smegenys…

***
Ledinių ūkanų kalnuos
sutverk mane – aš kankinuos,
aš trokštu gyvasties: gal nervų,
o gal akių, kad atsivertum
ligi sužeidžiančio tikrumo
žaibavimu uolų karūnoj…

***
Sutverk mane iš nebūties,
ištaręs tamsai – tebūnie!
Iš nesuvokto siaubo įsčių
iššauk į begalybę blizgančių
žvaigždynų, nes po ta ranka
mane valdys šviesos trauka…

***
Aš gaivalas dar tebesu –
sutverk mane iš debesų,
aš dar chaosas ir miglynai,
bet atsiskirs krantai, gilyn
nuslūgs vanduo, ir iššviesėjęs
mane išplaus visatos vėjas…

***
Sutverk mane vandens ženkle,
apaugusią bangų žole,
jau vandenų beribėj sferoj,
gal kažkurioj pirmykštėj eroj
pasėti dugno augalai
dėsningai, dosniai ir aklai…

***
Kad palytėjimą pajustum,
sutverk mane iš jūros putų,
praskleisk miglas – kažkur kriauklėj
aš jau stangrėju, gal jau greit
priversi plakti mano širdį,
raudonai saulei tekant šįryt…

***
Sutverk mane iš savo sapno,
iš atskalūniško alsavimo,
iš plaukiančios lelijos sėklos,
aš trokštu formos, trokštu sielos,
o vos pražydusi, tau šviesą
išspinduliuosiu tarsi viesulą…

***
Man kūną, kaip diena realų,
sutverk iš kraujo ir koralų,
iš prasiskleidusios ugnies –
jos neužpūs visatoj nieks,
bus ligi šiurpulio šviesu,
vos tik suvoksiu, kad esu…

***
Sutverk mane – ugninį aisbergą,
tamsos gelmėj pažinęs aistrą,
pašventink dugno augmeniją,
jau spindesio per daug many,
pro ledines bangas nudeginęs,
ligi dangaus išauga medis…

***
Kol kūne liepsnos neužduso,
sutverk – aš plauksiu, kur medūzos,
kur gelmėje sustingsta gintaras,
kur visa raibuliuoja, kinta,
kur visa, kas yra, sudievinta,
sutinkant stulbinančią dieną…

***
Sutverk mane, o jūrų rojau,
aš tau nenorom atkartojau
pražystančią šviesos ekstazę,
kada septynios spalvos tęsia
tau septynių natų gilybę,
jų prasmę, aiškią ir dvilypę..

***
Lyg padermę miglos miražų
sutverk mane iš mineralų
ir juos atspindinčio vandens,
paskui jame pasivaidens
ir oro bokštai vėjų miestuos,
ir nepasiektos niekur sietuvos…

***
Sutverk mane. Drėgna ir vaikiška
dar neregėtų jūrų žvaigžde,
dabar tu iš bedugnės atneri
į skaidrią saulės geometriją,
dabar sukrūpčioji, pajutusi
tą amžiną gyvybės judesį…

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.

Tik margos turgaus chrizantemos vėjy
dar mirga temstančia rudens šviesa,
tik stogo čerpės, lyjant parausvėję,
negęsta,
tik stoty besišypsą
miglos gėlynai – rūkančios čigonės
dar skleidžia svaigulį, tik pilkame
rūke –
koridoriuj senos ligoninės
dar džiūsta juodas lietsargis kampe.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.

(Sesuo Maura,
sesuo Marija,
sesuo Marciana

susėda prie surūdijusio fontano.)
Apdaužyta liūto galva įsimontavo
į aukštą akliną sieną. Spontaniškai

skraido klevų ir liepų sėklos.
Ir senės lyg statulos – tylios ir sėslios.
(Baltam debesų šešėly ilsėkitės…)

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.

Paskui bus vėl pavasaris.
Ir sniegas vėl sutirps
kaip klavesino garsas,
ir purvinas kiemų galerijas
pripildys rūkas –
mėlynas ir salsvas,
ir nudažys padžiautas paklodes…
Tas vienas vakaras.
Tas vienas kartas.
Paskui nubluks kaip rašalo dėmė
ant paliktų stalų,
kaip renesansas…
Ir vėl kitaip pasikartos
šiaurietiškos,
lengvu ledu aptrauktos arkos.
Ir bus itališkas pajuodęs kiemas
panašus į mažą tuščią salę.
Ir prievartėj girdėsi tuos,
kurių seniai nėra –
tuos kiemsargius ir arklius…
Kažkur arbatą gers…
Arkados prieblandoj nubrėš
simetriją ir saulę…

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.

Šypsosi balzganos kaukės
žaliam tūkstantmečiam kely.
Nudaužtos statulos –
pinijų ūksmėje ir žydrynėj.
Stebi abipus kelio veidai – nebylūs, akli.
Kaitros ir liūtys
patricijų pėdsakus nykiai ištrynė.
Priemiesčių debesys tik
ant senų mauzoliejų užlėks.
Švilpia į vėjus ir į avarijas automobiliai…

Ką gi romėno galva,
nusiritusi ant žolės,
kužda mergaitei po saulės šydu,
dabar jau nebyliai?..

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.