Šypsosi balzganos kaukės
žaliam tūkstantmečiam kely.
Nudaužtos statulos –
pinijų ūksmėje ir žydrynėj.
Stebi abipus kelio veidai – nebylūs, akli.
Kaitros ir liūtys
patricijų pėdsakus nykiai ištrynė.
Priemiesčių debesys tik
ant senų mauzoliejų užlėks.
Švilpia į vėjus ir į avarijas automobiliai…

Ką gi romėno galva,
nusiritusi ant žolės,
kužda mergaitei po saulės šydu,
dabar jau nebyliai?..

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.