Paskui bus vėl pavasaris.
Ir sniegas vėl sutirps
kaip klavesino garsas,
ir purvinas kiemų galerijas
pripildys rūkas –
mėlynas ir salsvas,
ir nudažys padžiautas paklodes…
Tas vienas vakaras.
Tas vienas kartas.
Paskui nubluks kaip rašalo dėmė
ant paliktų stalų,
kaip renesansas…
Ir vėl kitaip pasikartos
šiaurietiškos,
lengvu ledu aptrauktos arkos.
Ir bus itališkas pajuodęs kiemas
panašus į mažą tuščią salę.
Ir prievartėj girdėsi tuos,
kurių seniai nėra –
tuos kiemsargius ir arklius…
Kažkur arbatą gers…
Arkados prieblandoj nubrėš
simetriją ir saulę…

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.