Tai ne paukštė klykė viena,
O širdis sužeista kvatojo,
Svajonių naktis keisdama
Į gilų ir sunkų miegą.
Ir ne ašarom lijo dangus,
O pavasaris žiedlapiais snigo
Jis karščiu atšaldė jausmus
Ir iš žydinčių sodų išvijo.
Ant blakstienų išaugo rasa
Ir blizgančiu perlu žydėjo.
Karštas vaisius noko skausme
Jo skonis sūrus tavęs neviliojo.
Ne tavo lūpos vaisių skynė
O paukštė paklydus gaivinos
Žaizdotus sparnus tyloj gydė.
Išdžiūvo blakstienos. Širdis nurimo.
Aš noriu tau savo širdies,
Lyg prinokusio vaisiaus atkąsti.
Glėbį meilės ir saują vilties,
Tau kaskart į rytojų atnešti.
Padalinti šviesą dienos,
Kad kuo daugiau tau jos kliūtų,
Kad ir džiaugsmo, veide šypsenos,
Tau visą dieną užtektų.
Aš noriu pavasario šito,
Tikėjimo tau paprašyti,
O skardaus gervių klyksmo –
Angelo sargo mažyčio!
Aš noriu delnų šilumos,
Kaskart tau ant kūno palikti.
Kai pavargęs sugrįši namo,
Kad sušilęs galėtum užmigti.
Pas tave, lyg į savo namus,
Aš kasdien sugrįžti norėčiau.
Ir pamiršus aplinkui visus,
Šalia, lyg gėlė aš žydėčiau!
Ant sienų kupini pagiežos, veidai šypsojosi ištįsę.
Žvelgiau į tolį, ribojamą šių šypsenų.
Mačiau, tu šokai. Kaip didelė viena pagieža,
Kurią jaučiau ir troškau, kad ją jaustum tu.
Svaiginamas minčių apie mane, kad tu ištirptum
Nuo netikėto, svetimo žmogaus prisilietimo,
Kad tu alsuotum degančia aistra, kad tu kentėtum.
Kaip aš kenčiu, kvėpuoju, kaip man trūksta oro.
Viena aš šoksiu.
Nors man tavęs tikriausiai visada reikės.
Kol saulė akyse,
Nebausk jų niekada.
Jaunystę viduje,
Išdovanok tikėdama žvaigžde.
Būk vėjui nuolankia,
Švytėk kol tu jauna.
Ir bėk kol saulė akyse,
Prisijaukindama save.
Raudonų rožių pievoje
Išdrįsk bėgt tu basa.
Nepabijok spyglių take,
Kol saulė akyse.
Bijau gyventi,
Padaryti ką nors ne taip.
Bijau mylėti,
Negalėsiu mylėt amžinai.
Bijau pasitikėti
Artimiausiu žmogum.
Skaudu tylėti
Kai viskas dega viduj
Ir bijau.
Kad jausmai
Pelenais iš širdies pabirs…
Sukosi lėlė,
Sparnus turėjo ji.
Neprilygo jai gėlė –
Dangų laikė ji.
Maža dėlė –
Šypsojosi žolė.
Ar gi ne pelė?
Mažesnė ji.
Ar gi ne lėlė?
Net gražesnė ji.
Neprilygo jai žolė –
Gaivesnė ji…
Kristalai žėrės,
Nes saulė ji.
Neprilygo jai gėlė
Dangų laikė ji.
Paklausyk, gieda žvaigždės nebylios.
Danguje, akyse, ežeruos.
Tik neverk, neskandinki žvaigždžių.
Juk aplinkui tiek daug rasos.
Kam dar mažas lašelis ant skruosto?
Aš panersiu rankas į verkiančią žolę.
Raudantį žiedą suspausiu delnuos.
Kad skaudėtų ne tau, o kam nors,
Ką mylėti galiu, bet nemoku.
Vėl tas mažas lašelis ant skruosto.
Kaip išsigandęs paukštis,
Paniręs iki kelių vandeny,
Blaškydamasis čiauškia,
Tarsi norėtų, kad išgelbėtų kiti.
Pavargę akys žiūri,
Kaip iškankintam židiny.
Esu jam uždraustasis vaisius,
Ar kelią gi parinko jam kiti?
Ištaurinta karšta širdis…
Kiek laiko užmaršty.
Sava našta sunkiausia, nes jauti,
Kad nenumes tau jos kiti.
Sutempsiu plaukus į kuodelį.
Pražysiu po nakties juodai.
Kad tik neatsiminčiau tavo karščio
Ir bučinių…
Ir neišduotų jų mani plaukai,
Primirkę tavo kvapo,
Nuglostyti tava aistra.
Norėčiau…
Kad vaiduokliai sėstų vėl prie stalo.
O jų šešėliai permatomi ir gležni
Begėdiškai glamonėmis vaišintų sienas.
Žvakidėje pamišusi blaškytųsi liepsnelė.
Mažoj dėmelėj vaško krūpčiotų, raudotų.
Kaip ta liepsnelė aš parklupčiau
Prie slenksčio, už kurio stovėtum Tu.
Žydėk, jaunyste, purpuro spalva.
Gyva kaip sidabrinė saulė.
Judėk su šypsena veide.
Aukšta kaip liepa sausį…
Žydėk, jaunyste, purpuro spalva.
Kaip kūdikis šventa it meilė.
Bučiuok kaskart karščiau jo lūpas.
Gili kaip laisvė, pagarba.
Žydėk, jaunyste, purpuro spalva.
Drąsi kaip begalinė laimė.
Stovėk laisva su pagarba veide.
Gyva kaip sidabrinė saulė.
Jis ima mergaitę už rankos
Ir veda saulėtais takais.
Paukšteliai pakrūmėse nardo –
Ją bando supažindint su jais.
Pievoj varlytės šokuoja,
Žvilgsniu ji vejasi jas!
Netoliese garnys keverzoja –
Jo snapas gaudo varles.
Akytės iš nuostabos mirksi,
Burnytė žodelių pilna:
– Kodėl ši varlė nebestriksi?!.
Kokia jos trumputė diena…
– Žiūrėk, čia ir žiogas gyvena!
– Matai, jis judina sparnus?
– Dar visko išvysi, Dukrele,
– Dar visko gyvenime bus…
Dar daug ko nematė akytės
Ir daug ką gaubia tamsa.
Gyvenimas – vos pumpuru pražydęs –
Jauna dar ir tėvo ranka.
Čia pasigėrę net apmušalai:
Gėlelės, porom einančios kvailai,
Svyruoja girtos takeliu siauriausiu.
„Kur jos keliauja?” – juokdamasis klausiu.
Girtuoklių galvos ritasi stalu,
Ir aš akis pakelti vos galiu
Tenai, kur lempos suka dūmų gūžtas
Ir patefono ilgesys sudūžta.
Aplink medūzos. Argi vandenin
Aš pakliuvau? Neleiskit žaist ugnim!
Girtuoklis šypsosi, kažką dainuoja
Ir stengiasi padegti stalo koją.
Kvadrato rėmuos, po stiklu, gelmėj,
Kurią auksuoja žiburio dėmė,
Žydėti baltos rožės nesidrovi.
Kažkokia moteris prie stalo stovi.
Melsvai ne akys žydi, – paakiai.
Prie primuso raityti jos plaukai.
Nuvargusi, dažyta padavėja.
Gėlelės girtos sienom griuvinėja.