Ant sienų kupini pagiežos, veidai šypsojosi ištįsę.
Žvelgiau į tolį, ribojamą šių šypsenų.
Mačiau, tu šokai. Kaip didelė viena pagieža,
Kurią jaučiau ir troškau, kad ją jaustum tu.

Svaiginamas minčių apie mane, kad tu ištirptum
Nuo netikėto, svetimo žmogaus prisilietimo,
Kad tu alsuotum degančia aistra, kad tu kentėtum.
Kaip aš kenčiu, kvėpuoju, kaip man trūksta oro.

Viena aš šoksiu.
Nors man tavęs tikriausiai visada reikės.