Kaip išsigandęs paukštis,
Paniręs iki kelių vandeny,
Blaškydamasis čiauškia,
Tarsi norėtų, kad išgelbėtų kiti.
Pavargę akys žiūri,
Kaip iškankintam židiny.
Esu jam uždraustasis vaisius,
Ar kelią gi parinko jam kiti?
Ištaurinta karšta širdis…
Kiek laiko užmaršty.
Sava našta sunkiausia, nes jauti,
Kad nenumes tau jos kiti.