Aš noriu tau savo širdies,
Lyg prinokusio vaisiaus atkąsti.
Glėbį meilės ir saują vilties,
Tau kaskart į rytojų atnešti.

Padalinti šviesą dienos,
Kad kuo daugiau tau jos kliūtų,
Kad ir džiaugsmo, veide šypsenos,
Tau visą dieną užtektų.

Aš noriu pavasario šito,
Tikėjimo tau paprašyti,
O skardaus gervių klyksmo –
Angelo sargo mažyčio!

Aš noriu delnų šilumos,
Kaskart tau ant kūno palikti.
Kai pavargęs sugrįši namo,
Kad sušilęs galėtum užmigti.

Pas tave, lyg į savo namus,
Aš kasdien sugrįžti norėčiau.
Ir pamiršus aplinkui visus,
Šalia, lyg gėlė aš žydėčiau!