Įvairūs

Srovena saulė į mane,
Į „žemę nuodėmingą”
Ir šoka vieškelio klane,
Raudona ir aistringa.

Jos šokio vyne ir ugny
Išsiskleidžia Venera, –
Ir štai prasideda many
Širdies ir meilės era.

Kas kvepalais nulaistė
Tuos kailius auksaplaukiams gyvuliams?
Kvatoja iš kiekvieno lapo laisvė, –
Vis tiek, kas ateitį nulems.

Einu per molį rausvą, plokščią, platų.
Sijoja vakaras rasas.
Kas dieną nubyrėjusią suprato,
Kas?

Pro miglą miegas man melsvai pamoja
(Per naktį juoksis ir šlamės).
Suskambo varis: mėnuo joja
Iš krentančios gelmės.

Tamsoj girdžiu, kaip srovės pilsto žvirgždą,
Kaip cypia mirdama akimirka.
Viršuj manęs sudžiūvę šakos girgžda,
Į naktį kažkas žvaigždę įmerkia.

Esu visur: ir baimėj fakelo,
Ir augalų žaliose nekaltybėse.
Aš žvaigždę krentančią kaip vaiką pakeliu
Beribėse platybėse.

Aš jauno mėnesio nulaužiu ragą,
Ir jis per naktį žemėj mėtosi,
O žmonės mano, kad stebuklas dega
Nepaprastose vietose.

O rytmetį žaliais žaibais kvatoju,
Kad apgavau tiek tūkstančių,
Ir rodos elgetoms, kad mato rojų
Tarp debesėlių rūkstančių.

Spindinčiom ir virpančiom spiralėm
Vaikšto saulė ežero gelmėj,
Kur žalių žolių švelniom rankelėm
Moja kūdikėlių slėpiniai.

Aklos akys mėlyno zenito
Kaba ties virpėjimu gelmės,
Kur spiralės aukso ištirpyto
Liejasi ir spindi be prasmės.

Ajerai, vidudienis ir stirnos
Žiūri nesuprantančiu žvilgsniu,
Kaip iš lėto sukas aukso girnos
Tarp žalių, lengvučių slėpinių.

Miško medis nutildo lapus,
Nuramina išdykusią šaką,
Kai vidunakčio balsas trapus
Savo pasaką seka.

Kai po vienkiemius klykia gaidžiais
Ar kaip beprotis žirgas sužvengia,
Meteorų kritimais plačiais
Nukryžiuoja padangę.

Po tamsiausiu medžiu,
Kur nakvoja apuokas apakęs,
Nuo žvaigždžių
Nuriedėjo dvi žėrinčios akys.

Į šviesumą akių,
Kur paparčių žvaigždynai ištryškę,
Iš vidunakčio pelkių klaikių –
Peteliškės.

Nerangiais sūkuriais
Jų skridimai gaisrus užgesina.
Tamsuma susilieja koriais
Nesulaužomo švino.

Už nakties susibėga keliai,
Ir širdy tylumos begalinės
Ima juoktis apuokas aklai,
Kad nebūtų aušrinės.

Aš daug turiu tokių gelmių,
Kurios su nieku nesiderina.
Jos kartais tyli, – ir ramu,
O kartais ima kelti nerimą.

Vidunaktį kur nors giliai
Prasideda tyli melodija,
Ir jos raudoni spinduliai
Visas kitas gelmes užnuodija,

Ir kitos ima rėkt ugnim,
Raketomis, gaisrų sirenomis,
Nebesiskaito su manim
Širdis, ir kraujas krenta venomis

Lyg koks akmuo. Ir taip toliau:
Prie jų prisideda arterijos,
Ir gaisras veržias vis giliau,
Ir ima degti sausos prerijos,

Kaip pas Mayne Reidą, kurs mane
Antroje ir trečioje klasėje
Svaigino, – ir ugnies tvane
Indėnai joja mano dvasioje.

Šuo suloja. Ir aušra
Staiga užgęsta. Nei isterikos
Kvailos, nei raitelių nėra,
Nei tos mainridiškos Amerikos.

Tyli ir banali naktis:
Ramiai juoduoja kampo linija,
Ant stalo guli pilnatis,
Ir blykčioja vanduo stiklinėje.

Aš jaučiu, kaip jie auga ir tempiasi.
Sužaliuos, pražydės ir nuvys,
O virš miesto, vidurnakčio lempose
Bus geltonas, ramus spindulys.

Ir kiekvieną pavasario vakarą
Miesto sode vaikšto būriai.
Kažkas mėnesį liepoje pakaria,
Ir ant vario – juodi pumpurai.

Aš jaučiu tą skleidimąsi liūdintį:
Pražydės ir nuvys, –
Ir tada negalės pasijudinti,
Kaip šachmatų medinis arklys.

Žiliems – auksinės sukaktys.
Jaunieji – vynuogynuose.
Bet jie visi vidunaktį
Skandinos ir skandinasi.

Pro numirimų sūkurį
Skrendu, krentu griaustinyje,
Nes nėra laiko lūkuriuot,
Nes dega visos linijos.

Akim ir lūpom paimu
Žydėjimą pašėlusį,
Klajodamas po kaimus
Birželio debesėliuose.

Nuo liūdesio lig ilgesio
Degsiu iliuminaciją,
Visas erdves pripildysiu
Gelsvos ugnies akacijų.

Po mano žirgo pasagom
Plaukai nakties įsirpusios.
Renku girtuoklių pasakas
Ir kurtizanių virpesius.

Pažaliavo pelėsiais
Begalinėj mėlynėje
Tokios šviesios ir tiesios
Nusileidžiančios linijos.

Žydro vakaro fone
Pažaliavusios linijos.
Rėkia bepročiai žmonės
Po miražais dykynėje.

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus –
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.

Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.

Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas, kvailys.

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.

Pro telegrafo temstančius stulpus
Iš vieškelio, kur pilkos krūvos žvyro,
Matau išbėgus vienkiemius trapius
Į foną rudenio netyro.

Už vieškelio, už krentančių beržų
Piemenės balsas pelkėj plakas tarp paparčių.
Lietus lašena pamažu
Arkliams nuo karčių.

Miške genių beldimai nebebyra.
Nukrito vakaras už debesų.
Daiktai išmirę.
Tamsu.

Kas įmetė mane tamson ton?
Nematomus klanus taškydamas einu.
Kažkur toli, už horizonto,
Pasikalbėjimai šunų.

Ant cementinės urnos guli parke
Geltonas lapas. Didelis ruduo.
Fontano liūtui liejasi pro gerklę
Pasidabruotu upeliu vanduo.

Stambiais geltonais lapais liepos verkia.
Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.
O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,
Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė/