Meilės pasaka

Meilės pasaka

Kaip keista. Norisi užmiršti,
Lyg nieko, nieko nebebūtų čia.
Tik rūkas rudenį aplinkui tirštas,
Ir tik širdis apatiškai tuščia.

Ir vis prisimenu: tos obelys nulinkę,
Mėnuo virš stogo, apykvailis mėnuo.
Rasoje ir žieduose tąsyk išsitrinkom
Už sodo ten, už paupio, menu.

Naktis lėtai ten pievoj rasą barstė,
Lakštingala čiauškėjo beržo šakose,
Mes jutome tada tik savo lūpų karštį
Besusiliejant su nakties vėsa.

O grįžk! Naktis. Apykvailis mėnuo,
Ir obelys per sodo tvorą linksta.
Bet tu eini ir aš tolyn einu,
Rasa ten pievoje kaip perlas stingsta.

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

Šaltas vinis

Šaltas vinis

Pasmauk mane, sugniuždyk mano sielą,
Priversk kentėti mano širdį.
Taip bus lengviau, nei turėti dilemą.
Tai daug geresnė išeitis, nei turėti viltį.

O aš užmerksiu akis, nenoriu laimės aplinkui matyti.
Susigūšiu, tartum, bijodamas, kad atsėlins mirtis.
Ir surakinsiu rankas, kad negalėčiau nieko daryti.
Lauksiu, kol širdį persmelks šaltas vinis.

Išeik, nebūk čia daugiau, nereikia!
Aš tik purvinas tamsos kankinys.
Pajusk, kokią meilę pasaulis tau teikia,
O aš lauksiu, kol tūkstančiai vinių mano širdį badys.

Yra tik viena, skaudi išeitis,
Ir noriu, kad pati tai suprastum.
O kas žino, galbūt tai tavo lemtis?
Noriu, kad geresnį šiam pasauly surastum.

Kas tavo rankose? Garsiai rėkiu „atsiprašau“,
Tačiau tai nepadeda ir išnyksta paskutinė viltis.
Kaip žvėris, aš staugiau ir bijodamas šaukiau.
Juk mano širdį pervėrė šaltas vinis.

Išslydai

Išslydai

Išslydo man iš rankų tavo šiluma,
Ir dingo ji beribėj žmonių minioj.
Dabar mane supa tik skaudi tyla,
Ir skęstu aš vienas šaltoj tamsoj.

Išnyko pavasaris, vasara ir ruduo,
Išnyko viskas, kas gyva aplink.
Ir skandina mane abejingas vanduo,
Prašau jo: bent tu apkabink!

Išslydo iš rankų tavo meilė, šiluma,
Pranyko ji kitų žmonių glėby.
Kartu dar išslydo ir melas, klasta,
Juk tavo žingsniai veda pas jį…

O aš skęstu, kaip didžiausias kvailys!
Kankinuosi ir žudau savo sielą.
Tavo veide pasirodo šaltas šypsnys,
Mane apgavai ir palikai visiškai vieną…

Oi, ūžia, švilpia blogas oras

Oi, ūžia, švilpia blogas oras

Oi, ūžia, švilpia blogas oras,
Ir vėtros medį bando raut,
O narsūs Vytauto bajorai
Pradėjo karan brolius šaukt.
Jau trempia viešųjį kelelį,
Pulkai jau eina už pulkų,
O eik, vaike, balnok žirgelį,
Užstok už garbę lietuvių.
Štai kabo tavo tymo balnas,
Ir kardas tavo štai šviesus,
Ir jokie per miškus, per kalnus,
Malšinkie priešus plėšikus.
O ar tai vėtros žiaurios kaukia,
Siūbuoja girios aržuolai,
Ar tai išalkę žvėrys traukias,
Ar staugia meškos ir vilkai?
O, tai ne vėtros žiaurios ūžia,
O, tai ne meškos ne vilkai –
Tai broliai joja į karužę,
Tai žvengia juodbėriai žirgai.
Tai joja vyrų minių minios,
Tai narsūs Lietuvos vaikai…
Jau peržengti kalnai ir plynios,
Jau priešų netoli laukai…
Sudiev, tėvyne mūsų miela,
Tu būk laiminga visada,
Sau pinkie laimės aukso vielą,
Tegul gyvuoja Lietuva!
Jau dūmai rūksta, dunda žemė,
Nerimsta juodbėriai žirgai,
Pats Vytuts žiūri, mūšį lemia,
Arti kryžiokai vanagai…
Tai ne perkūns smarkus sugriovė,
Ne šviesūs tvykstelėj žaibai, –
Tai lietuviai į priešus šovė,
Tai čerška šviesūs jų kardai.
Ir kaip kopūstai ritas galvos,
Ir maišos su maldoms keiksmai,
Lavonų guli baisios kalvos,
Kanuolių dauginas griausmai.
Nuo Žalgirio rytinės pusės,
Kur tik akims vos užmatai,
Kryžiokai guli kaipo musės,
Ir drasko kūnus jų vilkai.
O lietuviai linksmai dainuoja,
Jų grobio nė nesuskaityt,
Dainuodami namuosna joja
Baltų tėvelių atlankyt.

Tiek daug žodžių parašyti poetas norėjo…

Tiek daug žodžių parašyti poetas norėjo…

Tiek daug žodžių parašyti poetas norėjo,
Bet, deja, tušinuko laiku sugriebti nespėjo.
Ir prakeikė tada poetas mūzas
Amžiams išvydamas iš savo kiemo jas.

Taip slinko vakarai poeto namuos,
Tačiau per daug tuščia, per daug lėkšta buvo juos.
Nors plunksnos, parkeriai, tušiniai mėtės po ranka,
Bet poetui nebeatėjo ta akimirka menka.

Įkvėpimas greit išseko, nebeliko ką rašyt.
Dieną nakt poetas meldė savo mūzas dar sugrįšt.

Bet jaunystės dienos baigės, daug palikdamos tuščių
Balto popieriaus lapelių ant stalelio sukrautų.

Dieną iš dienos vis didėjo apmaudas poeto,
Kaip gyvenimą savo sugadino senai.
Ir mintys: “o kas, jei?”,”jei būčiau…”
Tapo geriausiais poeto draugais.

Ir geso šio menininko akys per greit,
Tikėjos jis dar ką nors bent nuveikt.
Bet laikas šioj Žemėj jam senai suskaitytas,
Tik gyvenimas, deja, kitoks buvo numatytas.

Ir vieną iš paskutinių naktų jis pagaliau suprasti galėjo,
Jog savo gyvenimo kovą jis skaudžiai pralaimėjo.
Ir, regis, atleisti sau norėjo, galėjo…
Pagaliau ramia sąžine pas pražuvėles mūzas išskubėjo.

Ir lengva pasidarė jo sielai menkai,
Pagaliau savo vietą gi surast ne juokai.
Ir iš vis kas gi galėjo nutuokt, kad poetas savo gyvenimo laimę, džiaugsmus
Suras jau anapilin iškėlęs sparnus.

Bruno K. Öijer – Hey angele

Bruno K. Öijer – Hey angele

Bruno K. Öijer – Hey angele (Naktis be free game Niujorke)

hey angele, paklausyk
hey angele, paklausyk gražaus vyro
hey angele, paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, aš kaip ir tu
nešioju mėlynus perlus ant riešo
ir vėl bus žiema
sukinėju auksinį auskarą

hey angele, paklausyk
mes esame XX amžiaus pabaigoj
mes esam XX amžiaus pabaigoj ir niekas nevyksta
hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoj
ir visi ieško laimės kol batai kiaurai supūva

hey angele, aš sakau tiesą
hey angele, aš kvepiu lagaminu ir pigiu burbonu
bet Niujorkas yra okay, nei daugiau nei mažiau
hey angele, tai šitaip paprasta
kas sanguliauja su gyvenimu susilaukia bausmės
kas sanguliauja su mirtim pašlovinamas

hey angele, tu man tiek daug reiški
tu ir dar keletas
nusikalstamai įsimylėjusių tai, kas laikoma nereikalingu

hey angele, paklausyk
galbūt aš esu geras ar blogas patinas
galbūt aš skainioju tapetų gėles
bet aš aš matau kraują palei Bowery pro mano langą
ir žaidimų automatai sukilo prieš mane
hey angele, kaip čia išeina, kad kulkos srūva kiaurai

ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

hey angele, brėkšma krinta
ant laikraštinio popieriaus ir išdaužto stiklo
aš negaliu sugrįžti
aš negaliu eiti pirmyn
aš negaliu pasilikti
hey angele, aš toks pats laisvas kaip širšė
įstrigusi banko rūmų besisukančiose duryse

hey angele, nesityčiok iš manęs, tu žinai ko aš noriu
hey angele, gatvės tuščios ir nuplautos
hey angele, visi išėjo į karo taką
hey angele, ateik pas mane ir sudėk ant grindų savo rūbus

paklausyk manęs
paklausyk gražaus vyro
paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, aš kaip ir tu
aš rūkau dešimt “Pall Mall” prieš pusryčius
aš važiuoju taksi ir užmoku sužeistu lapu
hey angele, aš geras savo akims
hey angele, aš savo akis iki soties privaišinu karatais
aš matau atsiveriant vartus į atrakcionų parką
aš matau kaip visi puola vidun ir glemžia pelėsius nuo cirko palapinių

hey angele, aš kalbu tiesą
hey angele, aš nešioju išgraužtą apelsino žievę
pilną cigaretės pelenų
aš laikau apelsino skeletą prie savo krūtinės
hey angele, pelenai dulka nuo mano širdies dūžių
aš nenoriu prašyt atleidimo
ar bandyt jį arba ją prisišnekint
aš nė nemanau imtis darbo arba žiūrėti kaip kas išeina į darbą
aš neseksiu paskui tą kuris niekada nebuvo sekamas

hey angele, aš stoviu čia
ir išpučiu kelis gramus pelenų pro savo langą
aš negaliu jų girdėt nusileidžiančių East Houston Street
bet pasaulis puošiasi tuo kas lieka iš mūsų
ir tuščios gatvės darbuojasi su manim
hey angele, dienos ateina, paskui naktys
o aš negaliu nieko patarti
tas kuris medžioja bėga o tas kuris bėga yra medžiojamas

hey angele, tau nebūtina sutikt su manim
bet tie mėlyni perlai nušviečia mano kelią
ne tavo ar kieno kito

hey angele, tai šitaip paprasta
kai kurie mūsų mano kad laukinės avietės gardžiausios naktį
kai kurie mūsų nusipiešia pagalvę ant Brooklyn Bridge
kai kurie mūsų reikalauja kad gėrimai būtų kuo stipresni
prieš prasidedant bulių kovoms
kai kurie mūsų leidžiasi 1-ąja Aveniu
balansuodami drungną lietų ant peilio ašmens
kai kurie mūsų brangiai moka kad pakliūtų
į naujausiajį “kas yra kas”
kai kurie mūsų vilioja saulę maišeliu šokoladinių saldainių
ir nuoga šlaunim
kai kurie mūsų žiūri į fejerverkus sproginėjančius virš Chinatowno
kaip raudonų lūpdažių lašus šiukšliavežio pirštinėj
kai kurie mūsų,
kai kurie mūsų galvoja kad rado išeitį

hey angele,
aš tavęs nekankinsiu
neketinu ilsėtis ilgai prie tavęs
hey angele, viena ko noriu
užsliuogti aukštyn ir įsibrauti į tavo kūną

hey angele,
hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoje
mes esam XX amžiaus pabaigoj ir šviesos pabaigoj
mes esam XX amžiaus pabaigoje
gyvenimas kimšte prikimštas švelnaus vatinio bendrumo
rėžias į odą tarsi pakinktai
verčiantys arklius kas dieną pasukt pro skerdyklą

hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

paklausyk manęs
paklausyk gražaus vyro
paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, sukvieskime žmones
ir papasakokim apie mūsų meilę
papasakokim jiems kad susitikom visai netyčia
tam kad patirtume laimę mudviem išsiskiriant

hey angele, persmelkė mane dienos, paskui naktys
žaidimų automatai sukilo prieš mane
taip jau yra kad kulkos srūva kiaurai
mažais žvilgančiais grąžtukais per Dievo kaukolę

hey angele, Niujorkas yra okay, nei daugiau, nei mažiau
hey angele, tai šitaip paprasta
tas kuris stimpa iš šalčio sudegina savo namą
tas kuris svajoja apie teisingumą kankinasi dėl miego stokos
ir rodosi viešumoje pajuodusiais paakiais

hey angele, aš kaip ir tu
man daug nereikia
man reikia kalnų virtinės ir patapšnojimo per petį
hey angele, kartais aš sėdžiu su geromis kortomis
kartais turiu keturis tūzus
bet tokie kaip aš vertina kitą žaidimą
kurio laimėjimas per sunkus kad jį parsineštum namo

hey angele, tokie kaip aš traukia iš baro į barą
tokie kaip aš kandiai šaiposi iš ateities
ir šildo gatvę savaisiais žingsniais
hey angele, tokie kaip aš nenori niekuo žavėtis
tokie kaip aš deda veidrodžio šukę ant žemės
kad žvaigždės galėtų pasigrožėt savu makiažu

hey angele, sklandyk po senamiestį, tu žinai, ką jaučiu
hey angele, nesibaugink, nieko tokio
tau tik Valentine’s Day ir ašaros
beldžiasi į Hudson River
hey angele, pagalvok apie tai vieną vakarą
apie ištisą vakarą be vieno vienintelio free game

hey angele
hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoje
mes esame XX amžiaus pabaigoj ir tu turi lesint paukščius
mes esame XX amžiaus pabaigoj ir aš girdėjau kalbas
apie žmones kurie pagaliau susirado namus
aš nenoriu kištis bet dabar jie klaidžioja savo kambariuose

hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

paklausyk manęs
paklausyk gražaus vyro
paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, aš kaip ir tu
hey angele, kai pabundu visada yra vakaras
hey angele, guliu čia ir matau kaip užuolaidas išpučia skersvėjis
hey angele, tai šitaip paprasta
hey angele, tai yra juodoji liepsna
hey angele, tai yra juodoji liepsna ateinanti
mūsų

Žiūbsnelis

Žiūbsnelis

Tu tik prieik ir apkabink
Daugiau aš nieko neprašau
Tu tik suteik man viltį,
Ta tokia tyra ir nekalta viltį,
Kurios pas tave tiek daug.
Žmogau nebūk gopšus pasidalink,
Prašau tik žiūbsnelio,
Tik žiūbsneki tos prakeiktos laimės
Kuria tu tiesiog spinduliuoji
Ir apie tai net negalvoji.
Tu tik apkabink ir pasakyk,
Ta trumpa banale fraze,
Kuri nereiškia tau nieko
Bet man reiškia viska,
Tiesiog ištart;
“Viskas bus gerai”.
Ir man to užteks
Užteks tik tiek tos vilties,
Kurios turi tiek daug,
Ir nesidalini.
Padaryk man išimti pasidalink,
Man reikia.
Kaip narkomanui reikia dozės
Kaip blondinei reikia peroksido
Taip kaip žmogui reikia kofeino
Man reikia to žiūbsnelio..

Neištesėti pažadai

Neištesėti pažadai

Už lango auksiniai pažadai
Auksinis ąžuolas ir klevas
Neišpildžiau jų kadais
Ir dabar jie tebestovi.

Užšalo mano pažadai
Užklojo sniegu lengvai
Nebegalėsiu daugiau žadėti
Ko niekad aš neištesėsiu.

Paukšteliai suka lizdus
Vanduo iš lėto trykšta
Nebėr to sniego, nėr
Ir meilė nebegrįžta.

Ir tiek žadėjau daug
Tačiau nei bučinio aš nedaviau
Nei savo meilės, šilumos
Nei armonikos melodijos.

Palieku ją

Palieku ją

Palieku meilės jūrą,
Kuri taip šėlo ir bangavo.
Palieku ten sudaužytą širdį,
Kurią bangos visada niokojo.

Nors labai skaudu išsižadėti,
Bet daugiau kęst skausmo nebegaliu.
Kančių užteko gyvenimams keliems,
Tai kam daugiau graudžių verksmų?

Tegul nelaukia bučinių audros,
Tegul pamiršta viską atgalios,
Tegul, kas supuvę neatgys,
O tik vėjas viską išbarstys.

Regiu pasaulį kitokiu žvilgsniu,
Palikus rožines svajas kitiems,
Ir paskutinei ašarai pabėgus,
Paslėpsiu raižytas peiliu žaizdas.

O kai išaus kita diena,
Kuri bandys gaivint jausmus,
Tada galvosiu, kad vis tiek,
Nebus saldus man tas medus.

Surask mane

Surask mane

Ieškok manęs,-
Ten ryto saulė
Išlydo auksą
Pienės žiede
Ieškok manęs,-
tenai šaltiniai
pavasariui šneka
srove gaivia…

šaukiu tave…
šaukiu tave
į tylą…
šaukiu tave aš
tūkstančiais vardų…
nuo mano šauksmo
Akmenys prabyla,-
Kodėl neišgirsti
Tik vienas tu?

Surask mane,-
Ten kernta lapai
Į gilų duburį
Vėsaus rudens…
Surask mane,-
ten sapno gijos
Tave sujungia
Ir mane-

Šaukiu tave…
Šaukiu tave į tylą…
Šaukiu tave aš
Tūkstančiais vardų…

Sudyla metai.
Šauksmas nesudyla,-
Aš-
Tau vienam skirta.
Man skirtas-
Vienas tu.