Įvairūs

  • Šaltas vinis

    Pasmauk mane, sugniuždyk mano sielą,
    Priversk kentėti mano širdį.
    Taip bus lengviau, nei turėti dilemą.
    Tai daug geresnė išeitis, nei turėti viltį.

    O aš užmerksiu akis, nenoriu laimės aplinkui matyti.
    Susigūšiu, tartum, bijodamas, kad atsėlins mirtis.
    Ir surakinsiu rankas, kad negalėčiau nieko daryti.
    Lauksiu, kol širdį persmelks šaltas vinis.

    Išeik, nebūk čia daugiau, nereikia!
    Aš tik purvinas tamsos kankinys.
    Pajusk, kokią meilę pasaulis tau teikia,
    O aš lauksiu, kol tūkstančiai vinių mano širdį badys.

    Yra tik viena, skaudi išeitis,
    Ir noriu, kad pati tai suprastum.
    O kas žino, galbūt tai tavo lemtis?
    Noriu, kad geresnį šiam pasauly surastum.

    Kas tavo rankose? Garsiai rėkiu „atsiprašau“,
    Tačiau tai nepadeda ir išnyksta paskutinė viltis.
    Kaip žvėris, aš staugiau ir bijodamas šaukiau.
    Juk mano širdį pervėrė šaltas vinis.

  • Išslydai

    Išslydo man iš rankų tavo šiluma,
    Ir dingo ji beribėj žmonių minioj.
    Dabar mane supa tik skaudi tyla,
    Ir skęstu aš vienas šaltoj tamsoj.

    Išnyko pavasaris, vasara ir ruduo,
    Išnyko viskas, kas gyva aplink.
    Ir skandina mane abejingas vanduo,
    Prašau jo: bent tu apkabink!

    Išslydo iš rankų tavo meilė, šiluma,
    Pranyko ji kitų žmonių glėby.
    Kartu dar išslydo ir melas, klasta,
    Juk tavo žingsniai veda pas jį…

    O aš skęstu, kaip didžiausias kvailys!
    Kankinuosi ir žudau savo sielą.
    Tavo veide pasirodo šaltas šypsnys,
    Mane apgavai ir palikai visiškai vieną…

  • Oi, ūžia, švilpia blogas oras

    Oi, ūžia, švilpia blogas oras,
    Ir vėtros medį bando raut,
    O narsūs Vytauto bajorai
    Pradėjo karan brolius šaukt.
    Jau trempia viešųjį kelelį,
    Pulkai jau eina už pulkų,
    O eik, vaike, balnok žirgelį,
    Užstok už garbę lietuvių.
    Štai kabo tavo tymo balnas,
    Ir kardas tavo štai šviesus,
    Ir jokie per miškus, per kalnus,
    Malšinkie priešus plėšikus.
    O ar tai vėtros žiaurios kaukia,
    Siūbuoja girios aržuolai,
    Ar tai išalkę žvėrys traukias,
    Ar staugia meškos ir vilkai?
    O, tai ne vėtros žiaurios ūžia,
    O, tai ne meškos ne vilkai –
    Tai broliai joja į karužę,
    Tai žvengia juodbėriai žirgai.
    Tai joja vyrų minių minios,
    Tai narsūs Lietuvos vaikai…
    Jau peržengti kalnai ir plynios,
    Jau priešų netoli laukai…
    Sudiev, tėvyne mūsų miela,
    Tu būk laiminga visada,
    Sau pinkie laimės aukso vielą,
    Tegul gyvuoja Lietuva!
    Jau dūmai rūksta, dunda žemė,
    Nerimsta juodbėriai žirgai,
    Pats Vytuts žiūri, mūšį lemia,
    Arti kryžiokai vanagai…
    Tai ne perkūns smarkus sugriovė,
    Ne šviesūs tvykstelėj žaibai, –
    Tai lietuviai į priešus šovė,
    Tai čerška šviesūs jų kardai.
    Ir kaip kopūstai ritas galvos,
    Ir maišos su maldoms keiksmai,
    Lavonų guli baisios kalvos,
    Kanuolių dauginas griausmai.
    Nuo Žalgirio rytinės pusės,
    Kur tik akims vos užmatai,
    Kryžiokai guli kaipo musės,
    Ir drasko kūnus jų vilkai.
    O lietuviai linksmai dainuoja,
    Jų grobio nė nesuskaityt,
    Dainuodami namuosna joja
    Baltų tėvelių atlankyt.

  • Tiek daug žodžių parašyti poetas norėjo…

    Tiek daug žodžių parašyti poetas norėjo,
    Bet, deja, tušinuko laiku sugriebti nespėjo.
    Ir prakeikė tada poetas mūzas
    Amžiams išvydamas iš savo kiemo jas.

    Taip slinko vakarai poeto namuos,
    Tačiau per daug tuščia, per daug lėkšta buvo juos.
    Nors plunksnos, parkeriai, tušiniai mėtės po ranka,
    Bet poetui nebeatėjo ta akimirka menka.

    Įkvėpimas greit išseko, nebeliko ką rašyt.
    Dieną nakt poetas meldė savo mūzas dar sugrįšt.

    Bet jaunystės dienos baigės, daug palikdamos tuščių
    Balto popieriaus lapelių ant stalelio sukrautų.

    Dieną iš dienos vis didėjo apmaudas poeto,
    Kaip gyvenimą savo sugadino senai.
    Ir mintys: “o kas, jei?”,”jei būčiau…”
    Tapo geriausiais poeto draugais.

    Ir geso šio menininko akys per greit,
    Tikėjos jis dar ką nors bent nuveikt.
    Bet laikas šioj Žemėj jam senai suskaitytas,
    Tik gyvenimas, deja, kitoks buvo numatytas.

    Ir vieną iš paskutinių naktų jis pagaliau suprasti galėjo,
    Jog savo gyvenimo kovą jis skaudžiai pralaimėjo.
    Ir, regis, atleisti sau norėjo, galėjo…
    Pagaliau ramia sąžine pas pražuvėles mūzas išskubėjo.

    Ir lengva pasidarė jo sielai menkai,
    Pagaliau savo vietą gi surast ne juokai.
    Ir iš vis kas gi galėjo nutuokt, kad poetas savo gyvenimo laimę, džiaugsmus
    Suras jau anapilin iškėlęs sparnus.

  • Bruno K. Öijer – Hey angele

    Bruno K. Öijer – Hey angele (Naktis be free game Niujorke)

    hey angele, paklausyk
    hey angele, paklausyk gražaus vyro
    hey angele, paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

    hey angele, aš kaip ir tu
    nešioju mėlynus perlus ant riešo
    ir vėl bus žiema
    sukinėju auksinį auskarą

    hey angele, paklausyk
    mes esame XX amžiaus pabaigoj
    mes esam XX amžiaus pabaigoj ir niekas nevyksta
    hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoj
    ir visi ieško laimės kol batai kiaurai supūva

    hey angele, aš sakau tiesą
    hey angele, aš kvepiu lagaminu ir pigiu burbonu
    bet Niujorkas yra okay, nei daugiau nei mažiau
    hey angele, tai šitaip paprasta
    kas sanguliauja su gyvenimu susilaukia bausmės
    kas sanguliauja su mirtim pašlovinamas

    hey angele, tu man tiek daug reiški
    tu ir dar keletas
    nusikalstamai įsimylėjusių tai, kas laikoma nereikalingu

    hey angele, paklausyk
    galbūt aš esu geras ar blogas patinas
    galbūt aš skainioju tapetų gėles
    bet aš aš matau kraują palei Bowery pro mano langą
    ir žaidimų automatai sukilo prieš mane
    hey angele, kaip čia išeina, kad kulkos srūva kiaurai

    ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
    ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
    ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

    hey angele, brėkšma krinta
    ant laikraštinio popieriaus ir išdaužto stiklo
    aš negaliu sugrįžti
    aš negaliu eiti pirmyn
    aš negaliu pasilikti
    hey angele, aš toks pats laisvas kaip širšė
    įstrigusi banko rūmų besisukančiose duryse

    hey angele, nesityčiok iš manęs, tu žinai ko aš noriu
    hey angele, gatvės tuščios ir nuplautos
    hey angele, visi išėjo į karo taką
    hey angele, ateik pas mane ir sudėk ant grindų savo rūbus

    paklausyk manęs
    paklausyk gražaus vyro
    paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

    hey angele, aš kaip ir tu
    aš rūkau dešimt “Pall Mall” prieš pusryčius
    aš važiuoju taksi ir užmoku sužeistu lapu
    hey angele, aš geras savo akims
    hey angele, aš savo akis iki soties privaišinu karatais
    aš matau atsiveriant vartus į atrakcionų parką
    aš matau kaip visi puola vidun ir glemžia pelėsius nuo cirko palapinių

    hey angele, aš kalbu tiesą
    hey angele, aš nešioju išgraužtą apelsino žievę
    pilną cigaretės pelenų
    aš laikau apelsino skeletą prie savo krūtinės
    hey angele, pelenai dulka nuo mano širdies dūžių
    aš nenoriu prašyt atleidimo
    ar bandyt jį arba ją prisišnekint
    aš nė nemanau imtis darbo arba žiūrėti kaip kas išeina į darbą
    aš neseksiu paskui tą kuris niekada nebuvo sekamas

    hey angele, aš stoviu čia
    ir išpučiu kelis gramus pelenų pro savo langą
    aš negaliu jų girdėt nusileidžiančių East Houston Street
    bet pasaulis puošiasi tuo kas lieka iš mūsų
    ir tuščios gatvės darbuojasi su manim
    hey angele, dienos ateina, paskui naktys
    o aš negaliu nieko patarti
    tas kuris medžioja bėga o tas kuris bėga yra medžiojamas

    hey angele, tau nebūtina sutikt su manim
    bet tie mėlyni perlai nušviečia mano kelią
    ne tavo ar kieno kito

    hey angele, tai šitaip paprasta
    kai kurie mūsų mano kad laukinės avietės gardžiausios naktį
    kai kurie mūsų nusipiešia pagalvę ant Brooklyn Bridge
    kai kurie mūsų reikalauja kad gėrimai būtų kuo stipresni
    prieš prasidedant bulių kovoms
    kai kurie mūsų leidžiasi 1-ąja Aveniu
    balansuodami drungną lietų ant peilio ašmens
    kai kurie mūsų brangiai moka kad pakliūtų
    į naujausiajį “kas yra kas”
    kai kurie mūsų vilioja saulę maišeliu šokoladinių saldainių
    ir nuoga šlaunim
    kai kurie mūsų žiūri į fejerverkus sproginėjančius virš Chinatowno
    kaip raudonų lūpdažių lašus šiukšliavežio pirštinėj
    kai kurie mūsų,
    kai kurie mūsų galvoja kad rado išeitį

    hey angele,
    aš tavęs nekankinsiu
    neketinu ilsėtis ilgai prie tavęs
    hey angele, viena ko noriu
    užsliuogti aukštyn ir įsibrauti į tavo kūną

    hey angele,
    hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoje
    mes esam XX amžiaus pabaigoj ir šviesos pabaigoj
    mes esam XX amžiaus pabaigoje
    gyvenimas kimšte prikimštas švelnaus vatinio bendrumo
    rėžias į odą tarsi pakinktai
    verčiantys arklius kas dieną pasukt pro skerdyklą

    hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
    hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
    hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

    paklausyk manęs
    paklausyk gražaus vyro
    paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

    hey angele, sukvieskime žmones
    ir papasakokim apie mūsų meilę
    papasakokim jiems kad susitikom visai netyčia
    tam kad patirtume laimę mudviem išsiskiriant

    hey angele, persmelkė mane dienos, paskui naktys
    žaidimų automatai sukilo prieš mane
    taip jau yra kad kulkos srūva kiaurai
    mažais žvilgančiais grąžtukais per Dievo kaukolę

    hey angele, Niujorkas yra okay, nei daugiau, nei mažiau
    hey angele, tai šitaip paprasta
    tas kuris stimpa iš šalčio sudegina savo namą
    tas kuris svajoja apie teisingumą kankinasi dėl miego stokos
    ir rodosi viešumoje pajuodusiais paakiais

    hey angele, aš kaip ir tu
    man daug nereikia
    man reikia kalnų virtinės ir patapšnojimo per petį
    hey angele, kartais aš sėdžiu su geromis kortomis
    kartais turiu keturis tūzus
    bet tokie kaip aš vertina kitą žaidimą
    kurio laimėjimas per sunkus kad jį parsineštum namo

    hey angele, tokie kaip aš traukia iš baro į barą
    tokie kaip aš kandiai šaiposi iš ateities
    ir šildo gatvę savaisiais žingsniais
    hey angele, tokie kaip aš nenori niekuo žavėtis
    tokie kaip aš deda veidrodžio šukę ant žemės
    kad žvaigždės galėtų pasigrožėt savu makiažu

    hey angele, sklandyk po senamiestį, tu žinai, ką jaučiu
    hey angele, nesibaugink, nieko tokio
    tau tik Valentine’s Day ir ašaros
    beldžiasi į Hudson River
    hey angele, pagalvok apie tai vieną vakarą
    apie ištisą vakarą be vieno vienintelio free game

    hey angele
    hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoje
    mes esame XX amžiaus pabaigoj ir tu turi lesint paukščius
    mes esame XX amžiaus pabaigoj ir aš girdėjau kalbas
    apie žmones kurie pagaliau susirado namus
    aš nenoriu kištis bet dabar jie klaidžioja savo kambariuose

    hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
    hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
    hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

    paklausyk manęs
    paklausyk gražaus vyro
    paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

    hey angele, aš kaip ir tu
    hey angele, kai pabundu visada yra vakaras
    hey angele, guliu čia ir matau kaip užuolaidas išpučia skersvėjis
    hey angele, tai šitaip paprasta
    hey angele, tai yra juodoji liepsna
    hey angele, tai yra juodoji liepsna ateinanti
    mūsų

  • Žiūbsnelis

    Tu tik prieik ir apkabink
    Daugiau aš nieko neprašau
    Tu tik suteik man viltį,
    Ta tokia tyra ir nekalta viltį,
    Kurios pas tave tiek daug.
    Žmogau nebūk gopšus pasidalink,
    Prašau tik žiūbsnelio,
    Tik žiūbsneki tos prakeiktos laimės
    Kuria tu tiesiog spinduliuoji
    Ir apie tai net negalvoji.
    Tu tik apkabink ir pasakyk,
    Ta trumpa banale fraze,
    Kuri nereiškia tau nieko
    Bet man reiškia viska,
    Tiesiog ištart;
    “Viskas bus gerai”.
    Ir man to užteks
    Užteks tik tiek tos vilties,
    Kurios turi tiek daug,
    Ir nesidalini.
    Padaryk man išimti pasidalink,
    Man reikia.
    Kaip narkomanui reikia dozės
    Kaip blondinei reikia peroksido
    Taip kaip žmogui reikia kofeino
    Man reikia to žiūbsnelio..

  • Neištesėti pažadai

    Už lango auksiniai pažadai
    Auksinis ąžuolas ir klevas
    Neišpildžiau jų kadais
    Ir dabar jie tebestovi.

    Užšalo mano pažadai
    Užklojo sniegu lengvai
    Nebegalėsiu daugiau žadėti
    Ko niekad aš neištesėsiu.

    Paukšteliai suka lizdus
    Vanduo iš lėto trykšta
    Nebėr to sniego, nėr
    Ir meilė nebegrįžta.

    Ir tiek žadėjau daug
    Tačiau nei bučinio aš nedaviau
    Nei savo meilės, šilumos
    Nei armonikos melodijos.

  • Palieku ją

    Palieku meilės jūrą,
    Kuri taip šėlo ir bangavo.
    Palieku ten sudaužytą širdį,
    Kurią bangos visada niokojo.

    Nors labai skaudu išsižadėti,
    Bet daugiau kęst skausmo nebegaliu.
    Kančių užteko gyvenimams keliems,
    Tai kam daugiau graudžių verksmų?

    Tegul nelaukia bučinių audros,
    Tegul pamiršta viską atgalios,
    Tegul, kas supuvę neatgys,
    O tik vėjas viską išbarstys.

    Regiu pasaulį kitokiu žvilgsniu,
    Palikus rožines svajas kitiems,
    Ir paskutinei ašarai pabėgus,
    Paslėpsiu raižytas peiliu žaizdas.

    O kai išaus kita diena,
    Kuri bandys gaivint jausmus,
    Tada galvosiu, kad vis tiek,
    Nebus saldus man tas medus.

  • Surask mane

    Ieškok manęs,-
    Ten ryto saulė
    Išlydo auksą
    Pienės žiede
    Ieškok manęs,-
    tenai šaltiniai
    pavasariui šneka
    srove gaivia…

    šaukiu tave…
    šaukiu tave
    į tylą…
    šaukiu tave aš
    tūkstančiais vardų…
    nuo mano šauksmo
    Akmenys prabyla,-
    Kodėl neišgirsti
    Tik vienas tu?

    Surask mane,-
    Ten kernta lapai
    Į gilų duburį
    Vėsaus rudens…
    Surask mane,-
    ten sapno gijos
    Tave sujungia
    Ir mane-

    Šaukiu tave…
    Šaukiu tave į tylą…
    Šaukiu tave aš
    Tūkstančiais vardų…

    Sudyla metai.
    Šauksmas nesudyla,-
    Aš-
    Tau vienam skirta.
    Man skirtas-
    Vienas tu.

  • Prašau išeik

    Aš nekenčiu tavęs.
    Tariu ir byra ašaros per skruostus.
    Aš nekenčiu.
    Jaučiu, kaip žodžiai sąžinę paglosto.
    Ir ta neapykanta tokia gili,
    Bet ji nesugeba paguosti.
    Ji nesustos, ji plis širdy,
    Nes ji jau per stipri
    Palikti mano tuščią uostą..
    Prašau išeik..
    Kad mano akys nematytų pikto tavo veido.
    Ir niekad nepareik.
    Aš kaltinsiu pati save,
    Kad plisti pykčiui leidau..
    Ir nesirodyk daugiau niekuomet.
    Negrįžk keliais jau šimtąkart išmintais pykčio..
    Ir leisk neapykantoj vienai sudegt,
    Kad po truputį gęsčiau, gęsčiau ir išnykčiau…

  • Ką tu jauti?

    Ką tu jauti kai aš su tavimi esu?
    Kai saulė dingsta už didelių namų?
    Kai nusidažo viskas raudonai?
    Ir rodos kad tai tęsis amžinai…
    Meilę…?
    Ką tu jauti pramerkusi akis ryte?
    Kai pirmas noras būna apkabint mane?
    Ir prispaudus prie savo širdies
    Tikėt kad visa tai yra išties…
    Meilę…?
    Ką tu jauti kai eidama gatve?
    Minioj veidų matai tiktai mane
    Nori tikėt kad aš kažkur šalia esu
    Kad tuoj prieisiu ir mes būsime kartu…
    Meilę…?
    Ką tu jauti kai užmerkusi akis?
    Matai mane ir ima plakt stipriau širdis
    Kai negali daugiau apie nieką galvoti?
    Kai negali daugiau nieko sapnuoti…?
    Meilę…?
    Aš nežinau kaip tą jausmą pavadinti
    Gal geriau ateik ir leisk tave man apkabinti…
    Nereikia šiam jausmui jokių vardų
    Tiesiog būki su manim kartu…

  • Eilėraštis apie vampyrą

    Vėlai jau, vakar naktį
    vampyrą sutikau.
    Sėdėjo jis ir verkė.
    Aš baisiai sutrikau.

    -Kodėl tau čia nemiela?
    Juk geidžiamas esi?
    Tave juk reklamuoja
    ir myli ( ne visi )…

    -Anksčiau jūs buvot skanūs,
    raudoni ir prisirpę,
    dabar gi išbadėję.
    Taip pats galiu aš mirti!

    Anksčiau manęs bijojot
    ir bėgot, kaip pamišę.
    Dabar manęs jūs geidžiat,
    ausin liežuvį kišat.

    Merginos man, kaip čipsai,
    sudžiūvę ir sukritę,
    kaklus prisikvėpinę,
    kraujus sunku nuryti!

    Apkabinau vampyrą,
    prispaudžiau prie širdies.
    Juk net vampyrai dreba
    dėl savo ateities.

    -Užsuk pas psichologą.
    Jie nesmerkia, neteisia…
    -O psichologai riebesni?
    Tada tikrai užeisiu!