Tiek daug žodžių parašyti poetas norėjo,
Bet, deja, tušinuko laiku sugriebti nespėjo.
Ir prakeikė tada poetas mūzas
Amžiams išvydamas iš savo kiemo jas.

Taip slinko vakarai poeto namuos,
Tačiau per daug tuščia, per daug lėkšta buvo juos.
Nors plunksnos, parkeriai, tušiniai mėtės po ranka,
Bet poetui nebeatėjo ta akimirka menka.

Įkvėpimas greit išseko, nebeliko ką rašyt.
Dieną nakt poetas meldė savo mūzas dar sugrįšt.

Bet jaunystės dienos baigės, daug palikdamos tuščių
Balto popieriaus lapelių ant stalelio sukrautų.

Dieną iš dienos vis didėjo apmaudas poeto,
Kaip gyvenimą savo sugadino senai.
Ir mintys: “o kas, jei?”,”jei būčiau…”
Tapo geriausiais poeto draugais.

Ir geso šio menininko akys per greit,
Tikėjos jis dar ką nors bent nuveikt.
Bet laikas šioj Žemėj jam senai suskaitytas,
Tik gyvenimas, deja, kitoks buvo numatytas.

Ir vieną iš paskutinių naktų jis pagaliau suprasti galėjo,
Jog savo gyvenimo kovą jis skaudžiai pralaimėjo.
Ir, regis, atleisti sau norėjo, galėjo…
Pagaliau ramia sąžine pas pražuvėles mūzas išskubėjo.

Ir lengva pasidarė jo sielai menkai,
Pagaliau savo vietą gi surast ne juokai.
Ir iš vis kas gi galėjo nutuokt, kad poetas savo gyvenimo laimę, džiaugsmus
Suras jau anapilin iškėlęs sparnus.