Palieku meilės jūrą,
Kuri taip šėlo ir bangavo.
Palieku ten sudaužytą širdį,
Kurią bangos visada niokojo.

Nors labai skaudu išsižadėti,
Bet daugiau kęst skausmo nebegaliu.
Kančių užteko gyvenimams keliems,
Tai kam daugiau graudžių verksmų?

Tegul nelaukia bučinių audros,
Tegul pamiršta viską atgalios,
Tegul, kas supuvę neatgys,
O tik vėjas viską išbarstys.

Regiu pasaulį kitokiu žvilgsniu,
Palikus rožines svajas kitiems,
Ir paskutinei ašarai pabėgus,
Paslėpsiu raižytas peiliu žaizdas.

O kai išaus kita diena,
Kuri bandys gaivint jausmus,
Tada galvosiu, kad vis tiek,
Nebus saldus man tas medus.