Manekenų – lėlių Kopelijų
gamykla negyvoj mėnesienoj,
o tarpuvartėj šūvių ir peilių
švilpesys,
nemirtingom sielom
klyks tik paukščiai akligatvy,
šaltas
manekenų šokis,
be kraujo
jų drabužių teatras –
liks šlaitas
į vienatvę,
gal būtų tikriau
vėl pajusti, nors širdgėla slegia,
nors į pražūtį metai garma,
plakant drugio sparnų gyslelę
ar plonytę gyslelę marmure.
1991
Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.
O raudonskruostis klounas
šypsosis iš vitrinos prieblandoj per lietų
šalia gyvų raudonų tulpių –
naktį kioskas užsivėręs lyg perluotė,
pilkieji mūrai be gyvybės,
tykos valkatos tarpuvartėse, taps
nykia nakties scena aklagatvis,
kol suplevens spalvotas vaiko sapnas…
1992
Vaičiūnaitė, Judita. Pilkas šiaurės namas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vilties spaustuvė, 1994.
Siela skraidydavo.
Be troškimo, be sparnų.
O kaip ji skraidydavo!..
Pasiekdavo meno pylimus pakutentus,
Tylą
Ir laiko smėlį, po smiltelę išgainiotą laukuos,
Tarp graudžios piemenuko melodijos,
Sengalvėlių užversto dienoraščio lapuose apdulkėjusią.
Per ledą basom kojom
Nieko nejausdama sklisdavo,
Rūką sukėlus tiršta sriuba pasaulį vadindavo
Ir juokdavosi –
Net duobutės skruostuose išryškėdavo,
Nors DNR šitas faktas
Kampe susitraukęs.
Pasauliu tikėjo.
Tamsius blogio vabalus
Ryškiausiom spalvom apraizgydavo dailiai,
Papūsdavo švelniai auksinėm lūpom
Ir šokdavo apsupty margaspalvių plaštakių,
Sugrįžus viena koja vaikystėn.
Dabar nebeskraido.
Gal trūksta sparnų, gal troškimo.
O gal prirakinta nostalgijos grandinėm
Išsivaduoti belaisvė
Jokias būdais negali
Ir nenori.
———————–
Pakilk virš gyvenimo.
Bent trapiai akimirkai
Leisk vėl visa tai pakartoti.
Draskysiu popierinę gėlę:
bespalvę, pigią mūzą.
Ir tik valandos ištiksėję
primins kruvinąjį vėją.
Pametė naktis rasos lašelį
vidurnakti, kai taip tyku.
Sugrįžk atgal –
Gali nebūt balta.
Nukriski vėl –
Šalta ledo banga.
Nebūki vėl –
Rimta kalba.
Sugrįžk atgal
Žaliai karšta.
Priglauski vėl
Delne jaukiam.
Sūpuoki gal
Diena minkšta.
Švytėki man
Vaivos spalva.
Sūpuoki gal
Akių dugne.
Giliai giliai
Išprausk mane.
Apklok vata
Visą mane.
Nutiesk atgal
Vilčių raides.
Prijunk mane
Žodžio gale…
Sugrįžk atgal –
Gali nebūt balta.
Apklok mane
Visą vata…
Tu tik pažvelk, kaip rūkas krinta,
Raudona saulė jam ritas iš paskos.
Aukštai padangėj paukščiai renkas,
Ją nuo tylos, ramybės išvaduos.
Maži lašeliai pievoj glaudžias,
Lyg laukdami, ką jiems padovanos,
Išaušęs rytas, draugės varlės,
Gal boružėlė jiems nusišypsos?!
Svirplys, gal serenadą čirpins,
Jam žiogas draugiškai pritars!
Širdies slapčiausias kerteles suvirpins,
Kai diena pavargus užsimerks.
Tu tik pažvelk, jau rūkas kyla,
Jam mėnuo žengia iš paskos.
Padangė vėl susigražina tylą,
Kuri, lyg Motina, mus miegui užliūliuos…
Sutilptų jūron vandenynai –
Basi mes žaidėm pajūry.
Karpydami mes akmenis gražiai –
Pasislėpėm sparnus tenai.
Žiūrėtum amžius į akis
Sušildę šitą jūrą;
Ir pasikinkę vieną plunksną
Tikėjom, kad apsvaigę galvos laiko kūną.
Iš naujo žiūrime širdim
Ir virstam didesniais už šitą jūrą.
Karpydami mes akmenis gražiai –
Žuvėdrom tampame draugai.
Tu mane, lyg mozaiką sudėjai,
Iš pirmo žvilgsnio, žydrumo akių.
Iš apkabinimo, lengvo, lyg vėjas,
Iš nakties skraisčių tamsių.
Iš jūros ošimo ir smėlio,
Iš karštų saulės spindulių.
Iš smėlyje paliktų pėdų
Ir iš būvimo kartu.
Iš lietaus, darganos ir sniego,
Iš baltos, išdykusios pūgos.
Iš visko ir tuo pačiu iš nieko,
Kas amžinai jau manyje alsuos!
Iš artumo, trapaus, lyg laikas,
Iš vieno plakimo širdžių,
Iš manęs mažos, lyg iš vaiko,
Dar sudėki miniatiūras kūrinių!
Iš mažų, stebūklingų fėjų,
Kuriomis lyg šiol aš tikiu!
Už viską, ką į mane sudėjai,
Aš tau dėkinga lieku!!!
Atleisk, jei nebuvau kalta,
Atleisk, jei mačiau tavo akis,
Atleisk, jei buvau gera,
Atleisk, jei girdėjau mintis.
Atleisk, kad tokia gimiau,
Atleisk, būt tokia pasirinkau,
Atleisk, kentėt nebenoriu daugiau,
Atleisk, laiką sau pasirinkau.
Atleisk, kad ruduo geltonas,
Atleisk, kad Dievas yra,
Atleisk, kad svajonės pildosi,
Atleisk, kad tikiu, kaip yra.
Atleisk, kad bėgu į kitas bangas,
Atleisk, kad nemačiau tylos,
Atleisk, kad gyvenimas toks buvo,
Atleisk, kad jį pamiršau.
Atleisk, kad atleisti prašau,
Atleisk, kad kitaip gyvenu,
Atleisk, kad tolyn einu,
Atleisk, kad nepasakoju, kuo gyvenu.
Atleisk, kad paguosti negaliu,
Atleisk, kad žodžių nerandu,
Atleisk, kad kartais liūdnai tyliu,
Atleisk, aš jau kitaip gyvenu.
Atvira širdimi atėjau,
Čia, į gyvenimą šitą!
Ir viską priimti drįsau,
Kas ne žodžiais – jausmais pasakyta.
Atėjau, nes norėjo širdis,
Dangų ir saulę paliesti.
Kasdien, ji maldaudavo vis:
– Ranką, Žmogui, ištieski!
…Jūra, manyje dar ilgai,
Tai šėlo, tai švelniai bangavo…
Viduje, prabudę jausmai,
Šalia, lyg, kas gyvas alsavo.
Viską glaudžiau prie širdies,
Švelniai rankomis glosčiau,
Kad tik neprarasčiau vilties,
Kad giliau save dar pajausčiau.
Čia Kažkas užaugina sparnus,
Kad nuskristi į šviesą galėtum,
Kad atrastum kitokius namus,
Kad kitokį Žmogų mylėtum.
…Gyvenu ir aš čia kitaip,
Ir kitokios Gėlės čia žydi.
Čia kitaip skleidžias Žiedai –
Sielos džiaugsmas – Jų gyvenimus lydi!…
Būk geru angelu
Būk geru lietum
Būk gaivus ir šaltas
Būk mano meile
Būk mano rugpjūčiu
Būk mano daina
Būk saule šilta
Būk ugnim širdy
Būk paguoda nakty
Būk mano sargas
Būk mano meile
Būk smilga pievoj
Būk geltona svajone
Būk mano meile
Būk šalta arbata…
įvyniota saulės burėse
gimiau
pačiam pakraštyje vaivorykštės
sūpuota laumės klumpėse
nemačius jūros
girdyta žuvėdros pienu
augau
sidabrinėm vėjų garbanom
apklostyta prieš naktį
sau niūniuodavau
lopšinę –
tėvą
motiną
kol vieną rytą
net pabust nespėjus
greitai
tyliai
įžengiau į mirtį