Tu mane, lyg mozaiką sudėjai,
Iš pirmo žvilgsnio, žydrumo akių.
Iš apkabinimo, lengvo, lyg vėjas,
Iš nakties skraisčių tamsių.

Iš jūros ošimo ir smėlio,
Iš karštų saulės spindulių.
Iš smėlyje paliktų pėdų
Ir iš būvimo kartu.
Iš lietaus, darganos ir sniego,
Iš baltos, išdykusios pūgos.
Iš visko ir tuo pačiu iš nieko,
Kas amžinai jau manyje alsuos!

Iš artumo, trapaus, lyg laikas,
Iš vieno plakimo širdžių,
Iš manęs mažos, lyg iš vaiko,
Dar sudėki miniatiūras kūrinių!

Iš mažų, stebūklingų fėjų,
Kuriomis lyg šiol aš tikiu!
Už viską, ką į mane sudėjai,
Aš tau dėkinga lieku!!!