Tu tik pažvelk, kaip rūkas krinta,
Raudona saulė jam ritas iš paskos.
Aukštai padangėj paukščiai renkas,
Ją nuo tylos, ramybės išvaduos.

Maži lašeliai pievoj glaudžias,
Lyg laukdami, ką jiems padovanos,
Išaušęs rytas, draugės varlės,
Gal boružėlė jiems nusišypsos?!

Svirplys, gal serenadą čirpins,
Jam žiogas draugiškai pritars!
Širdies slapčiausias kerteles suvirpins,
Kai diena pavargus užsimerks.

Tu tik pažvelk, jau rūkas kyla,
Jam mėnuo žengia iš paskos.
Padangė vėl susigražina tylą,
Kuri, lyg Motina, mus miegui užliūliuos…