Dainavimas Lietuvių tradicijoje, matyt, kaip ir dažnoje yra irgi nuasmeninantis, tačiau pakylėjantis kitokiu būdu; meditacija yra dainavimas, nes, drįsčiau tarti, didžioji Lietuvių Dainų dalis yra besiužetė, tai rodo ir epo nebuvimas, o apdainuojami dalykai dažniausiai skirti sukelti tam tikrai specifinei būsenai (arba jai išreikšti) – tai gali būti sielvartas, vargas, vaizdeliai apie dvarus ir kalnus, marias ir Vandenis, tačiau siužetų juose maža. Ištuštėjimas – yra Dainų užduotis ir tada, kai sunkiai dirbama (šienapjūtės Dainos), ir kai verkiama jaunų dienelių vestuvių Dainose – Dainos padeda atsikratyti įtampos, fizinės ar emocinės, ir perkrauti ją į Dainų, kaip sakytume, „lyrinį herojų”, savotišką dainininko antrininką, į kurį sukaupus neigiamas ar varganas emocijas, galima sumažinti savąsias. Kita vertus, Dainos yra artimos ir giedojimui, giedamosioms Maldoms.

Čia Žmogus irgi dedasi kaukę – savo skausmą išdainuodamas, jis pagamina, sakyčiau, „astralinį antrininką”, kuriuo jis prisidengia savo išgyvenimus. Daina skausmą ar vargą permeta antrininkui. Tai nėra kas keisto. Egiptiečių pomirtiniame Pasaulyje mirusysis irgi turėdavo dirbti įvairius Darbus, tačiau už jį dirbdavo ritualinėmis formulėmis iššaukti ušebti – vergų figūrėlės arba vergų, atvaizduotų bareljefuose, Sielos antrininkės, vadinamos ba. Lietuviai per savo Dainas šitokius lietuviškus „ušebti” ar antrininkus susikurdavo sielvarto Dainose, perkeldami savo skausmą susikurtam antrininkui pagal formulines Dainas. Dirbant ir dainuojant yra lengviau, kaip ir gedint ar ilgintis. Pergalės Dainų neturime, nes jos nereikalingos – tai kariaunų dainuotos žygio ir pergalės Dainos, kurios buvo išgyvenamos paprastai, ryškiai ir asmeniškai ir draugėje. Kai nebeliko kariaunų, nebeliko ir kariaunos Dainų, liko tik kareivėlių skausmo Dainos. O kad anksčiau gebėta mūšio ar žygio metu įgauti berserkiškų savybių, taip pat, atrodo, akivaizdu. Bent jau taip pasakojama apie Lietuvių kunigaikštį Skomantą, kurį rusų kronikos apibūdina kaip žvėrį mūšyje, ar rusų šiaurėje žinomi karių pasivertimai žvėrimis. Tai ne vien skandinavų bruožas. Be to, sprendžiant iš metraščių, beveik visi Jotvingių kariai, jei nebuvo berserkai, tai kaudavosi kaip tokie, nepaisydami priešo pranašumo ir jėgų santykio. Berserkas mūšio metu irgi ištuštėja, ir į jį nužengia kažin kokia asmeninė Galia, antgamtinė Galia, kuri kaunasi per jį, tai gali būti ir dieviška, ir kitokia antgamtinė jėga, tačiau berserko ištuštėjimą liudija tai, kad jis po mūšio nieko nebeatsimena.

Kontempliacija

Laikykime, jog kontempliacija – tai sutelktas, atsižadėjęs mąstymas apie sakralinį objektą, kurio būdu siekiama jo artumo ar tapatumo su juo. Čia žinomas pavyzdys Rūpintojėlis. Rūpintojėlio poza – tai lietuviška lotoso poza. Koks tai rūpestis? Pastarąjį pusę tūkstantmečio, bet ir, žinoma, ir daugybę metų anksčiau – tai žemdirbio rūpestis. Atrodytų, nelabai taip išeitų, bet išties tai G. Heideggerio Sorge lietuviškas savitas atitikmuo. Rūpestis dėl pasėlių, lietaus, Saulės, beveik nesibaigiančio Žemės Darbų ciklo, dėl Šeimos, Dievų, – nevardysiu iki galo, nes „iki galo” išvardyti ir neįmanoma. Žemdirbys turi tiek Darbų ir rūpesčių, kad juos išplėtoja iki nuolatinės rūpesčio būklės, kuri yra kontempliacinė. Nors žemdirbio „rūpestis/Sorge” yra tarytumei vien buitinis, profaniškas, jis daug platesnis, nes žemdirbio mąstymas įtraukia visas sritis, – kitaip neįmanoma, jam reikalinga ir Žemė, ir Dangus. Nėra elementų, kurie jo neliestų, kurie jam nerūpėtų, nėra tokių procesų, kurie neveiktų derliaus, atmosferos, socialinės dermės. Šitas rūpestis yra kosminės prigimties.

Persmelkiantis

Rūpintojėlis, atrodytų, yra archetipinė figūra, be to, lyg turi ir žemdirbio, ir dievybės bruožų. Dievas sėdi arba keliauja. Galima klausti, o ką jis dar galėtų veikti? Bet jis turi alternatyvų – stebėti Žmones iš viršaus, tvarkyti žvaigždes, persekioti velnią. Tačiau jis sėdi ant kelmelio, kartais pasirėmęs kaip kad Rūpintojėlis – ir žino. Kelius, vietas, pagrobtų ar paslėptų Žmonių ar daiktų buvimo vietą. Bet tai visažinystė. O ką kontempliuoja Rūpintojėlis, kurį tikriausiai galime sutapatinti su senuoju Lietuvių Dievu? Jeigu jis viską žino, mąstyti apie daiktus ir Žmones jam nebesvarbu. „Gaspadorius Dievas” – noriu tik pasakyti, kad Dievas yra gaspadoriaus archetipas. Taigi gaspadorius, ūkininkas, Šeimos galva ir yra Rūpintojėlis, kuris turi susieti visus „daiktus ir Žmones”. Jei ūkininkas nėra Rūpintojėlis ir nekartoja dieviškosios kontempliacijos, viską siejančios į visumą, jis negali padėti pagrindo nei ūkiui, nei sodybai, nei derliui, nes viskas išsilaksto. Daiktų daug. Po krizių, katastrofų, per karus Rūpintojėlių gausėja, idant jie primintų Vyrams Pareigą – sieti išlikusius daiktus krūvon. Siekti atgaivinti visumą. O šitas Lietuvis, kurį aprašo ir romantikai, ir pozityvistai, ir Draugai, ir nelabai, – stereotipinis. Ilga nosis, mėlynos akys, nukreiptos į tolį ir lyg nieko nematančios. Tai lituanus contemplans, kontempliuojantis Lietuvis, kurio akys atvertos ir užvertos drauge kontempliuoja savo ir kosmoso visumą Dieve.

Pradėdamas nuo savęs, jis žvilgsnį plečia į aplinką (Rūpintojė­liai rymo pakelėse, pamiškėse), tačiau jo akiratis ribotas, jis įsižiūrėjęs į save, besirūpinantį, kaip rūpinasi ir Dievas, ir Žmogus pagal Dievo pavyzdį savo rūpesčiu prižiūri savo aplinką, socialinę ir ūkinę, ken­čiančią nuo darganų, krizių, barnių, nesantaikos. Koks būdas sugrą­žinti Darną? Matyt, sėsti Rūpintojėlio poza ir ją kontempliuoti. Rūpintojėlis tai konfucinis Darnos ir daoistinis Dao principai, lietuviškas konfucininkas – svieto/kosmoso lygintojas, mėginantis išlaikyti dermę, o ją sučiupęs, apčiuopęs – kontempliuoti kaip tobulą santykį tarp esinių. Taigi, Rūpintojėlis kontempliuoja Darną ar dermę, arba sanskritiškai – dharmą. Tai yra indų atsiskyrėlio užsiėmimas, čia Mes matome sustingusį atsiskyrėlį, kontempliuojantį nustatyta dharminio rūpesčio poza.

Yra Lietuvių sakmėse ir keliaujantis Dievas. Jis irgi prižiūri dermę, Darną. Įdomiausia, kad jis ateina dažniausiai kaip varguolis ar žilabarzdis senis. Jis baudžia tuos ūkininkus, kurie nusižengia savo priedermei – tai yra nepavaišina pavargėlio Dievo – senelio, nepagirdo jo, įžeidžia, arba baudžia tinginius ir apsileidėlius, kurie savo neveiklumu kaip tik gadina dermę. Tvarkos ardymas, išėjimas iš savo funkcijų – dalykas, už kurį sakmių Dievas senelis baudžia. Atrodytų, kad Rūpintojėlis – tai kontempliuojantis Dievas ir atitinkamai kontempliuojantis atsiskyrėlis, kuris sėdi ir mąsto dermę. O keliaujantis Dievas primintų indų keliaujantį asketą. O jo „žmogiškasis atitikmuo” būtų ne kas kita kaip elgeta, kuris irgi, kaip ir asketas, stengiasi dusyk nenakvoti po vienu stogu, maitinasi vien iš išmaldos ir nuolatos juda iš vietos į vietą, iš kaimo į kaimą, krikščionybėje – iš vienų atlaidų į kitus. Į elgetas Lietuviai išeidavo net tada, kai jų niekas lauk nevarydavo, priešingai, suaugus Vaikams, toks senolis, pasiėmęs terbą ir lazdą, išeidavo. Ir išėjęs kaip varguolis gyvendavo religinį Maldos ir askezės Gyvenimą, lygiai kaip ir indų bhikšu arsanjasinas. Bet tokiu atveju Mums neblogai pavyktų sudaryti lietuviškąją ir indiškąją Gyvenimo fazių sistemą.

Pirmoji fazė Indijoje – brahmačarinas, prasidedanti maždaug nuo 12 metų, kai jaunuolis mokosi pas brahmaną, ir trunka praktiškai iki vedybų apie 20-uosius amžiaus metus. Lietuvoje tai piemuo ir piemenys, kurie eidavo piemenauti net ir tada, kai būdavo pasiturinčio ūkininko Vaikai-jie ne tik ganydavo, bet būdavo dažnai surenkami draugėn, Skerdžius, kerdžius-be abejo, sakralinis asmuo ir kadaise žynys, užsiėmęs aukojimais, žynys profesionalas, tai nurodo ir jo vardas, – juos mokydavo.

Antroji stadija Indijoje – grihastha, „Namų ponas”, kai Vyras veda ir gyvena normalų pasauliečio, dažniausiai žemdirbio, Gyvenimą, aukoja Dievams, augina Vaikus. Lietuvoje tai „gaspadorius” – „Namų ponas”. Trečioji stadija Indijoje – vanaprastha, „Miško gyventojas”. Tai atsiskyrėlis, medituojantis ir kontempliuojantis Miške. Tokius pa­čius atsiskyrėlius mažose skurdžiose bakūžėse ar išvis žeminėse, būstuose iš Medžių šakų, matome Lietuvių pasakose. Jie labai išmintingi ir dažniausiai minta ūgliais, žolelėmis, Medžių žieve. Dažnai sutinkami sėdintys ant kelmelio, t. y. susikaupę. Ir tai, galimas dalykas, Rūpintojėlio fazė. Kontempliacinė. Ketvirtoji fazė – sanjasinas ar bhikšu, klajojantis atsiskyrėlis, Lietuvoje sutampantis su elgeta. Taigi, sistemos dera ir yra artimos ar greičiau tai du vienos sistemos atvejai skirtingose Kultūrose. Be jokios abejonės, lietuviškos meditacijos ir kontempliacijos tema čia visiškai neišsemta – tai didelio atrinkinėjimo ir, žinoma, ne vieno žvilgsnio reikalaujanti pastanga.

Parengta pagal http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Beresnevicius_Gintaras/Beresnevicius_Klt_12_2005.pdf

Views All Time
Views All Time
250
Views Today
Views Today
1
0 0