10 000 straipsnių
Skaitau knygą apie vienatvę (C. E. Moustak. Vienatvė) ir išgyvenu ją čia ir dabar. Toks artimas autoriaus žodis ir savas, išjaustas, patirtas daug daug kartų. Jooo…, vienatvė – kartais skausminga iki panagių ir nepakeliama, tarsi būtum prislėgtas dižiuliu būties akmeniu, po kuriuo neįmanoma pajudėti, bet privalai išlikti, iškvėpuoti, išgyventi. Suvoki, kad atėjai į šį pasaulį ... Skaityti toliau
Kasmet profesorius Maksas Bazermanas (Max Bazerman) savo MBA studentams iš Harvardo Verslo Mokyklos parduoda $20 kupiūrą. Jis praneša, kad organizuojamame aukcione parduos 20 dolerių kupiūrą žmogui, kuris pasiūlys už ją daugiausiai. Tiesa, yra tam tikra sąlyga: žmogus, kuris bus antras po „laimėtojo“ turi sumokėti profesoriui tą pinigų sumą, kurią buvo pasiryžęs atiduoti už $20. Kad ... Skaityti toliau
Meilė – tai neįrėminama sąvoka, kurios pasaulietinis supratimas, panašiai kaip ir oras, kinta, nevaldomas valandų, dienų ar nesustabdomo metų laiko: vieną dieną, regis, atiduotum širdį, o kitą – be gailesčio išeitum, neatsigręždamas į mylimo akis. Žmonės neretai nusivilia šia didinga “stichija”, teigdami, kad “ji – ne tokia jau ir didinga”. Bet ar tikrai tai tiesa? O gal nusivylimas ir skausmas yra įrodymas ar įspėjimas, kad patys kažką darome ne taip? Šventojo Augustino keturių tomų veikalas „Apie krikščionių mokslą“ puikiai paaiškina ką ir kaip darome negerai, kad vėliau tenka nusivilti bei likti įskaudintiems neva „nepavykusios meilės“. Nepaisant fakto, kad kūrinio pavadinimas skamba itin moksliškai ir iškart, regis, pranašauja apie nuobodų knygos turinį, drįsčiau teigti, kad tai – netik nėra nuobodus kūrinys, bet tinkantis netgi ir ne taip uoliai tikintiems. Tai paaiškina knygos dviprasmybė, kurių viena gali būti išreiškiama, kaip teorinė: knygą (o veikiau knygų rinkinį) galima skaityti kaip vertimo principus, ženklų teoriją, teksto hermeneutika, tekstologija – visose šiose srityse Šventojo Augustino pamokymai vertingi iš šiandienos visuomenėje.
Ignoruojama, žinoma, jaučiuosi, nors kuo labiau gilinuosi, tuo man sunkiau suvokti, kas tas "elitas"? Na, "verslo elitas" yra tie, kurie turi daug pinigų, "elitiniai armijos daliniai" geriau šaudo ir gaudo, tačiau kuo pasižymi "literatūros elitas"? Ar tai tie individai, kurie turi daugiau pilkosios smegenų masės ir daugiau sielos? Beje, pasak senovės egiptiečių, Paskutiniame teisme sveriant sielą ant kitos svarstyklių lėkštės dedama plunksna, taigi elitinis sielos sunkis nėra toks jau vertingas dalykas. Jeigu "kultūros elitas" įkūnija tautos pasirinktus dvasios autoritetus, tai kodėl jis pats su tokiu bulimišku apetitu ėda bene vienintelį Marijos žemės tikrai numylėtą poetą Justiną Marcinkevičių? Todėl atrodo, kad šis elitas save susikūrė, susigalvojo taisykles, pagal kurias žaidžia, ir pats pasitenkina. Kartais pagalvoju, kad "literatūros elito" puikybė, pavydumas ir įprotis kategoriškai teisti pačiam būnant neteisiamam tam tikra prasme nužudė ir Gavelį, ir Kunčiną. O "fotografų elitas" palengva galabija Paulių Normantą. Ir tai nesusiję vien su valstybinėmis premijomis, kurias, kaip žinoma, dalina elitas. Jis (o gal "tai"?), vadindamas save "istorija" ar "laiko išbandymu", pasirūpina, kiek ir kokių eilučių apie mane (tave) bus parašyta enciklopedijoje ir ar bus man (tau) rasta vietos 10 klasės lietuvių literatūros vadovėlyje. Tačiau ar verta dėl to išgyventi, juk nepraeis nė pusė amžiaus, o jau būsiu visai kitoje vietoje, kitokiu ar net jokiu pavidalu.
Yra knygų, kurios tikrai buvo likiminės ir kurias skaičiau vėlyvoje paauglystėje ar studentaudamas, iš esmės tai visa serija nuo Hermanno Hesse’s iki vokiečių ekspresionistų ir romantikų (autorių chronologinė seka atvirkštinė), bet aš negaliu pasakyti, kad šita knygų šūsnis (snobams galbūt neprivalomi autoriai) man padarė menkesnį įspūdį nei Platono dialogai. Manau, A. Dumas „Trys muškietininkai“, o vėlėliau „Vikontas de Braželonas“ padarė silpnesnį įspūdį; „Trijuose muškietininkuose“ mane žavėjo ne pamaiva kvailys d’Artanjanas, o orusis grafas Atas – lengvas cinikas, visiškai išsilaisvinęs nuo savimeilės, kuria visi A. Dumas herojai nepagydomai sirgo. „Po dvidešimties metų“ ir „Vikonte de Braželone“ sužavėjo Aramis, bene jėzuitų generolu tapęs vyras, norintis ir siekiantis pakreipti istoriją. Karys, vienuolis, mergišius, poetas viename asmenyje, kone Ignacas Lojola. „Arami, sudiev amžinai“, – šnabžda d’Artanjanas, mirdamas nuo patrankos sviedinio, pataikiusio tiesiai į krūtinę, o Portui ir Atui priešmirtinėje prakalboje jis ištaria: „Iki pasimatymo“; d’Artanjanas žino, kad Aramis eina pragaran, bet tai dar pagražina dabitos vienuolio, Ordino generolo vaizdelį. Tas bent žinojo, ko nori, kiti muškietininkai buvo tik politinių jėgų įkaitai ar žaislai, tiesa, karalių ir kardinolų rankose. Bet kaip gražiai jie žaidė... Kokios frazės, kokie špagos dūriai, koks romantiškas intrigų kamuolys... Visus šiuos tomus perskaičiau ne po kelis, o po keliolika kartų.
“Žvalgybų intrigos Lietuvoje (1994 – 2006)” knygynuose pardavinėjamos dar tik keletą savaičių. Tačiau šis specialiųjų tarnybų temomis rašančio žurnalisto Gintaro Visocko ir buvusio karinės žvalgybos bei kontržvalgybos darbuotojo Kęstučio Kaminsko veikalas ne tik kad neiškrenta iš labiausiai perkamų knygų dešimtuko, bet jau užėmė 1-ąją vietą negrožinės literatūros dešimtuke. Kalbinti knygynų darbuotojai ne tuščiai spėliojo, kad “Žvalgybų intrigos Lietuvoje” artimiausiu metu gali iškovoti pirmąją vietą - tapti labiausiai perkama negrožinės literatūros knyga visoje Lietuvoje! Jau dabar “Žvalgybų intrigos Lietuvoje” savo populiarumu lenkia tokius skaitytojų pamėgtus kūrinius, kaip, sakykim, Sharan Newman romaną “Iškoduoti da Vinčio kodą”. Kur slypi G.Visocko ir K.Kaminsko knygos populiarumo priežastys? Juk specialiųjų tarnybų temomis besidominčius skaitytojus šiandien sunku nustebinti. Knygynų lentynos lūžta nuo KGB, MI 5 ar “Mossad” karininkų, agentų, bendradarbių prisiminimų. Tačiau “Žvalgybų intrigos Lietuvoje” tikrai išsiskiria iš panašaus pobūdžio leidinių. Lietuvos skaitytojus ji domina jau vien dėl to, kad čia analizuojama mūsų šalies žvalgybų veikla. Pagrindiniai knygos herojai – tai mūsų žvalgybininkai, mūsų politikai, mūsų žurnalistai, dalyvaujantys sudėtinguose žvalgybiniuose žaidimuose.
Specialiųjų tarnybų temomis besidominčius skaitytojus šiandien sunku nustebinti. Knygynų lentynos lūžta nuo KGB, MI 5 ar “Mossad” karininkų, agentų, bendradarbių prisiminimų. Tačiau ši knyga išsiskiria iš panašaus pobūdžio leidinių. Lietuvos skaitytojus ji turėtų sudominti vien dėl to, kad čia analizuojama mūsų šalies žvalgybų veikla. Pagrindiniai knygos herojai – tai mūsų žvalgybininkai, mūsų politikai, mūsų žurnalistai, dalyvaujantys sudėtinguose žvalgybiniuose žaidimuose. Ši knyga, manome, bus įdomi dar ir dėl to, kad joje pasakojama būtent apie šių dienų įvykius. Čia analizuojamos konkrečios žvalgybų intrigos Lietuvoje. Knygos autoriai pateikia savo versijas apie kai kuriuos vos kelerių metų senumo įvykius, vertina šiandien specialiosiose tarnybose dirbančius ar dar visai neseniai ten dirbusius pareigūnus. Čia daug vietos skiriama su Lietuvos karine žvalgyba ir kontržvalgyba susijusiems asmenims. Ypatingas dėmesys Antrojo departamento pareigūnams – ne atsitiktinis. Knygos autoriai: šešerius metus karinėmis temomis intensyviai rašęs žurnalistas Gintaras Visockas bei karinėje žvalgyboje ir kontržvalgyboje penkerius metus dirbęs Kęstutis Kaminskas.
Egzistencinio liūdesio, depresijos iškankintoms ar šiaip naktyje pasimetusioms sieloms naudinga pažvelgti į gyvenimą iš šono, tarsi nuo kranto į šalimais pratekančią upę, kad pamatytume ir apsvarstytume. Toks sielos nuotykis padeda priimti likimą ir susitaikyti su savimi pačiu. Augti nepadeda nei antidepresantai, nei alkoholis ar triukšmingi pakvailiojimai. Individualizacija, dvasinis brendimas ar dar kaip bepavadintume esminį savęs surankiojimo iš gabalėlių darbą, yra valingas vidinis judesys. Knyga „Apie likimo upę ir Vėją“ turėtų būti paspirtis mirties kultūros apsuptyje pasirinkusiems gyvenimo kelią. Knygos pradžioje nuplėšinėjamos taip labai vertinamos ir ieškantį klaidinančios „neoninio pasaulio“ dekoracijos, pašiepiami šiandieniniai mūsų visuomenės stilingi, bet ne mažiau primityvūs tabu. „Gyvenimas nėra pasaka, bet upė“. Pažinus klastą, kurią šiandienos jaunimas taip stipriai jaučia, nors ir nepajėgia įvardyti, toliau svarstomas gyvenimo ir mirties santykis. Senatvės nelaimė ir mirtis gali bet kam sugadinti nuotaiką ir atimti apetitą, bet ar tai yra tai, ko reikia bijoti?
Šių metų Vilniaus knygų mugė sveikina virš 200 dalyvių iš Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Japonijos, Švedijos, Slovakijos. Mugės garbės svečiai – Geteborgo knygų mugė. Šis faktas turi svarią priežastį: šiemet rugsėjo 29 – spalio 2 d. Geteborge vyksiančioje mugėje Lietuva pakviesta dalyvauti garbės svečio teisėmis. Į Vilniaus knygų mugę pirmą kartą atvyksta svečiai iš tolimosios Japonijos - Japonijos leidėjų asociacija. Su kolektyviniu stendu mugėje dalyvauja Baltarusijos leidėjų asociacija, nuolatiniai mugės svečiai – Varšuvos knygų mugė. Ir, žinoma, gausus būrys Lietuvos leidėjų muėje pristatys specialiai jai išleistas knygas. Vilniaus knygų mugėje, kaip ir kasmet, vyks gausybė kultūrinių renginių, šiemet – net 150. Nedidelė jų dalis (19) persikelia į miestą, taigi mugės dvelksmą pajus ir neturėjusieji progos atvykti į "Litexpo".
Daugiausia pajamų gauta rugsėjo ir gruodžio mėnesiais – 1,5 mln ir 2,2 mln. Naujų mokslo metų pradžia ir kalėdinė prekyba yra laikotarpiai, kada pasiekiamas apyvartos pikas, kai palyginus su ankstesniais mėnesiais, pajamos išauga du ir daugiau kartų. 2005 metų pajamos iš knygų prekybos sudarė 9,4 mln Lt. - 34 % daugiau negu 2004 m. Populiariausias 2005-ųjų autorius – amerikietis Dan’as Brown’as, kurio trileriai "Da Vinčio kodas", "Angelai ir demonai", "Skaitmeninė tvirtovė" visuose tinklo knygynuose įsitvirtino perkamiausių knygų sąraše. Antrasis pagal populiarumą – kelis metus top’use karaliaujantis autorius – brazilų rašytojas Paulo Coelho. Iš negrožinės literatūros, vos pasirodžiusi, į perkamiausių knygų sąrašą pateko istoriko Alfredo Bumblausko "Senosios Lietuvos istorija 1009-1795". Nors ir kainuojanti keliasdešimt litų, ši knyga ir toliau yra gerai perkama, bei išlieka negrožinės literatūros top’ų viršūnėje. Labai populiari buvo Rudolf’o Dreikurs’o knyga apie vaikų auklėjimą "Laimingi vaikai". Pernai pirkėjams buvo pasiūlyta naujų akcijų, kurios susilaukė didelio dėmesio ir tapo nuolatinėmis. Populiariausia iš jų - "Po algos", kai kiekvieno mėnesio 10-tą dieną visoms knygoms taikoma 10% nuolaida.
"Turbūt kiekvienas dabartinis ralistas pradėdamas karjerą skaitė "Saugų greitį". Ir dabartiniai automobilių sporto meistrai, ir vairavimo instruktoriai maestro Sobieslavo Zasados knygą pataria skaityti visiems, kurie gavę vairuotojo teises ir nuvažiavę pirmuosius tūkstančius kilometrų nepasikelia į puikybę, tardamiesi, kad jau viską moka ir sugeba, bet nori išmokti taip valdyti automobilį, kad galėtų važinėti greitai ir kartu - saugiai. Tačiau būtina įspėti, kad ši knyga anaiptol neskatina važinėti pažeidžiant eismo taisykles.
Naujas žymaus ieties metiko eseistikos rinkinys: įtemptas polėkis, eiklus mostas, aštrus dūris; Šiaurės Atėnų pirmų puslapių viešpats iš Nazonų klano nusprendė nupinti solidų albumą iš savo pastarųjų metų singlų. Raibas Saukos viršelio dizainas, stambių gabaritų metaforos, apskritai sodrus sotus tekstas, analitinio ekshibicionizmo ir rūstaus egocentrizmo užtaisas neturėtų niekam kelti abejonių savo išbandyta kokybe. Erelis poetas ir kritikas dalijasi su savo avelėm mąstymo nuodėmėmis, nejautrios širdies brangakmeniu, išėstomis kepenimis ir visa savo second-hand siela, nevengdamas ir klastingos literatūrinės fikcijos. Praskleidę nuogus drabužius, tikrai rasite banguojant bent jau autoritetingus smegenų raumenis.