Vagys
|

Vagys

Tik per vieną savaitę iš trijų pažįstamų sulaukiau tokios informacijos: vienam pavogė mobilųjį telefoną, kitam automobilį, trečiam piniginę su kredito kortelėmis. Jau galima steigti apvogtųjų klubą nelaimės, kaip sakoma, suartina. O jeigu turėsime galvoje, kad kone kiekvienas žmogus per savo gyvenimą bent jau sykį buvo apvogtas, klubo narių skaičius būtų milijoninis. Ir jeigu norėdami būti nuoseklūs į apvogtųjų sąrašą įtrauksime su valstybės palaiminimu dingusius indėlius, komercinių bankų pavogtus pinigus, atlyginimus, pensijas, nepaskirtas dotacijas, elgetiškas pašalpas, karališkas, rinkos diktuojamas kainas, apvogtųjų sąraše bus trys milijonai. Tačiau valstybė tai mes, vadinasi, patys iš savęs pavogėme, ir nėra čia ko purkštauti, todėl geriau grįžkime prie siauresnės specializacijos vagių. Suprantama, vagys, sukčiai, šiaip recidyvistai yra tokie pat piliečiai, tokie pat verslininkai kaip ir visi kiti. Jų užsiėmimas specifinis, susijęs su didesniais adrenalino kiekiais, kadangi pažeidžia įstatymą, tačiau kas yra įstatymas viso labo susitarimas, o matant, kaip keistai, kaip skirtingai įstatymai aiškinami įvairiose bylose, kaip skirtingai taikomos bausmės ir baudos, galima į šį susitarimą nusispjauti. Rizikingas verslas, ir tiek. Juk rizikuoja visi vairuotojai, pėstieji, kosmonautai, net taikūs miškininkai, miškuose skabantys lapelius, rizikuoja savo gyvybe, pamišusios encefalitinės erkės budriai laukia savo aukų.

|

Vienatvė man reiškia pilnatvę

Ignoruojama, žinoma, jaučiuosi, nors kuo labiau gilinuosi, tuo man sunkiau suvokti, kas tas “elitas”? Na, “verslo elitas” yra tie, kurie turi daug pinigų, “elitiniai armijos daliniai” geriau šaudo ir gaudo, tačiau kuo pasižymi “literatūros elitas”? Ar tai tie individai, kurie turi daugiau pilkosios smegenų masės ir daugiau sielos? Beje, pasak senovės egiptiečių, Paskutiniame teisme sveriant sielą ant kitos svarstyklių lėkštės dedama plunksna, taigi elitinis sielos sunkis nėra toks jau vertingas dalykas. Jeigu “kultūros elitas” įkūnija tautos pasirinktus dvasios autoritetus, tai kodėl jis pats su tokiu bulimišku apetitu ėda bene vienintelį Marijos žemės tikrai numylėtą poetą Justiną Marcinkevičių? Todėl atrodo, kad šis elitas save susikūrė, susigalvojo taisykles, pagal kurias žaidžia, ir pats pasitenkina. Kartais pagalvoju, kad “literatūros elito” puikybė, pavydumas ir įprotis kategoriškai teisti pačiam būnant neteisiamam tam tikra prasme nužudė ir Gavelį, ir Kunčiną. O “fotografų elitas” palengva galabija Paulių Normantą. Ir tai nesusiję vien su valstybinėmis premijomis, kurias, kaip žinoma, dalina elitas. Jis (o gal “tai”?), vadindamas save “istorija” ar “laiko išbandymu”, pasirūpina, kiek ir kokių eilučių apie mane (tave) bus parašyta enciklopedijoje ir ar bus man (tau) rasta vietos 10 klasės lietuvių literatūros vadovėlyje. Tačiau ar verta dėl to išgyventi, juk nepraeis nė pusė amžiaus, o jau būsiu visai kitoje vietoje, kitokiu ar net jokiu pavidalu.