"Valio! Medžioklės metai baigėsi. Štai jau keturias savaites ir penkias dienas palaikau prasmingus santykius su brandžiu vyriškiu, tuo aiškiai įrodydama, jog nesu tokia nevykėlė meilės srityje, kaip buvau maniusi". Atsiprašau, damos, bet bus truputis šlykštaus šovinizmo. Ši citata turbūt turėjo būti panašiai juokinga, kaip ir visas romanas, kurio ji įtikino mane neskaityti. Mano apgailėtina erudicija kalta dėl to, kad "moterų literatūra" (nes normali literatūra negali būti skirstoma į vyrišką ir moterišką) man siejasi su plepalais, moterų žurnalais ir TV laidomis, kuriose atleidžiama ir...
Filme pagal šitą veikalą vaidino ex-supermenas, dabar virtęs liūdna statula Ch. Reeves ir lietuvių kilmės, bet extra meksikietiškų bruožų Ch. Bronsonas - tai apakimo priepuolių kamuojamas ruonių medžiotojų laivo kapitonas, pusiau terorizuojantis, pusiau globojantis laive atsidūrusius paukštelius - džentelmeną ir ledi. Džentelmenas apsėstas kvailų pseudo-humanistinių XIX a. idėjų, todėl kapitonas priverstas jį mokyti praktiškai ir teoriškai, kad tikrovėje galioja brutalios jėgos įstatymas. Na, mūsų didvyriai dar nežino apie visagalius niekelius - finansus, informacijos amžių, internetą ir nokia. Ir tuo metu, kai jie taip...
"Kiekvienas menas visiškai nenaudingas". Ir: "Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas". Tikriausiai vieno iš didžiausių gėjų, bent jau iš XIX a. ir bent jau literatūroje (arba talentingiausias iš sėdinčių šioje kėdėje, sakytų Jimi Hendrix), paradinis romanas išleistas dar kartą. Fantastinio prieskonio pasakojimas apie gražiausią iš grėjų - Dorianą, berniuką džentelmenams, turintiems skonį, t.y., dailininkui Beziliui, kuris yra baiminga vienuolė, primenanti Hesse herojus, ir lordui Henriui, įkūnijančiam viską, kas nepadoru, nusikalstamai drąsu ir anti-banalu, greičiausiai reprezentuojančiam paties...
Vos išlukštenus viršelio kokoną, angliška kirmėlė Fowles'as - juodmedžio magas, liūdnai pagarsėjęs prancūzų leitenantas, prirašinėtų drugių kolekcionierius, suleidžia iltis į smegenis, įsigraužia kaip virusas su savo pradine fantazija: nebylių raitelių vilkstine neišraiškingame gamtovaizdyje. Šis sutvėrimas žieduotas ir nariuotakojis, sulipdytas iš pabaigoj ištirpstančios detektyvinės gijos, juvelyriškos XVIII a. dialogų, mentaliteto, manierų imitacijos, charakteringų charakterių ir lemtingų likimų, net man regis, saikingos laiko mašinų fantastikos. Istorijos fone gliaudomas angliškos visuomenės būdas, religinio fanatizmo - ar greičiau mąstymo klišių ir sustabarėjimo - mechanizmas; skaitant gali toptelti,...
Stebėtinai greito tempo biografinė savianalizė. Norite paskaityti apie mažyčio Žano Polio vaikystės fobijas ir iliuzijas? Susidaro įspūdis, kad norima pasakyti: jos nulemia visa gyvenimą. Kaip ir turi būti, daug kas panašu į Camus schematiką: savižudybė, mirtis, gyvenimo prasmė, kabinimasis už iliuzijų, melas ir tiesa, tiesa ir melas. Iš tikrųjų labai daug tiesos apie melą, nuoseklios ironijos, staigių paradoksų, kurie naudojami kaip įrodymai: verta susipažinti. Nedaug Žodžių....
Ko galima tikėtis iš knygos tokiu pavadinimu? (neblogas skyriaus: Virpesiai Ore) Galbūt begalinio naivumo, pradedant tokiomis frazėmis kaip "nušvietė tavąjį kelią" ir baigiant nesusigaudymu, kad haliucinogeninis kaktuso džiūvėsis ir įbruka haliucinaciją, o ne atverčia kokią alternatyvią realybę. Kad bet kuri haliucinacija geriau už realybę, žino visi; tad kuo dar nupezęs indėnas-nagvalis Chuan Karlosas, dvasinis mokytojas, nustebins vėžlį nindzę antropologą Karlosą Kastanedą, kuris l. lėtapėdiškai įgunda naujų triukų? Ką gi, jei neatsikvėpdamas prarijai visą Žiedų valdovą 2D ir 3D formatu ir neužmigdavai po ilgų...
Salman Rushdie, įkvepiančios biografijos indo-mauro (mažyčiai binladenai paskelbė mirties nuosprendį už jo "Šėtoniškas eiles", diskredituojančias islamą; kaip negražu), karšta, sunkiasvorė šeimos saga, įtrinta painių, išlaikytų metaforų prieskoniais, gana neatsakingai, bet išradingai sintetinamų likimų simbolika. Stebina universali pasaulėžiūra, kuriai ištreniruoti tikriausiai reikia daug metu: religija, Betmenas, Šyva, Jėzus, masturbacija, homoseksualumas, senatvė. Šito vaikino ranka pakankamai greito tempo, ir žodžių jis nešlifuoja, todėl kai kurios vietos suskystėjusios, bet vaizdavimo jėga išties gniaužia kvapą....
"Ligoninėje niekas nemiegojo. Aš pasijutau toks saugus, kad vos neapsivėmiau". Kaip rašo viršelyje, knyga su "juodu" humoru. Humoras greičiau juodai baltas (1955 m.), bet veža. Plaukiojanti opera - romano, gyvenimo, pasaulio metafora. Taip pat požiūrio į gyvenimą. Tai advokato Tod (ar Todd? Vienas iš šių vardų reiškia mirtį vokiškai) Andrews istorija pirmu asmeniu, kurioje jis prisiima vis skirtingus vaidmenis, arba kaukes, kaip jis pats vadina, tam tikras filosofines pozicijas: "šventasis", "cinikas"....
"Šlovės erškėtspygliai tuoj pat susmigo į taurias keliauninkų kaktas". Anotacijoje lietuviško sąmojo grandas ir šitos knygos vertėjas Jurgis Gimberis prisiekia, kad ji puiki, ir prisiekia teisingai. Bet nors neduočiau rankos nukirsti, reikia būti bent šiek tiek paragavus tarybinių viduramžių, kad pilnai gėrėtumeis tokiu veiksmu ir tekstu. Tai labai sveiko proto ir įtempto sarkazmo opusas apie Ostapą Benderį, kurio vardas man visada gerklėj stovėjo, ankstyva situacijų komedija. Išsityčiojama iš visko: žmogaus, santvarkos, mentaliteto, socialistinio absurdo ir kapitalistinių sentimentų. Knyga, aišku, popsas, bet labai gerai...
Margi šito veikalo lapai padalinti į daug segmentų, panašių į apsakymus, kurie paskui persipina ir atkartoja kai kuriuos veikėjus ir istorijas. Tapytojas Margalapis tapo popsą ir pardavinėja jį kaimiečiams, paštininkams ir akliems senukams, kuriems ten įrodo už širdies griebiančius peizažus. Bet tai tik viena linijų. Gana švelnus stilius, švelni ironija, ir labai teisingo rašymo įspūdis. Pasidėjau į savo aukso fondą ir duodu 10 balų....
