Knygos

Vadinamoji naujųjų laikų biblija, kuri labai primena senuosius. Mistifikuota muilo opera, piemenėliai, žvaigždės. Aš teskaičiau ištraukas, egzaltuotus padavimus apie jaunuolio kelią, nuoširdumą ir pan. Primityvioji laimės žiburio simbolika, švelniųjų paauglių lyrika. Užsidekite žvakes, mylimieji, ir per nuostabų lietų eikite link prasmės ir harmonijos kalno. Woof.

Vos išlukštenus viršelio kokoną, angliška kirmėlė Fowles'as - juodmedžio magas, liūdnai pagarsėjęs prancūzų leitenantas, prirašinėtų drugių kolekcionierius, suleidžia iltis į smegenis, įsigraužia kaip virusas su savo pradine fantazija: nebylių raitelių vilkstine neišraiškingame gamtovaizdyje. Šis sutvėrimas žieduotas ir nariuotakojis, sulipdytas iš pabaigoj ištirpstančios detektyvinės gijos, juvelyriškos XVIII a. dialogų, mentaliteto, manierų imitacijos, charakteringų charakterių ir lemtingų likimų, net man regis, saikingos laiko mašinų fantastikos. Istorijos fone gliaudomas angliškos visuomenės būdas, religinio fanatizmo - ar greičiau mąstymo klišių ir sustabarėjimo - mechanizmas; skaitant gali toptelti, kad Fowles'as bando skiepyti kažkokias religines išvadas, bet nieko panašaus tikrai nėra. Tik požeminė simpatija istorinei disenterių/šeikerių sektai, pasižyminčiai tikėjimo grynumu, daugianarė vikšro metafora (žaismas, teksto-drugio trynys) ir kibi intriga, išsiritusi iš literatūrinio eksperimento.

Stebėtinai greito tempo biografinė savianalizė. Norite paskaityti apie mažyčio Žano Polio vaikystės fobijas ir iliuzijas? Susidaro įspūdis, kad norima pasakyti: jos nulemia visa gyvenimą. Kaip ir turi būti, daug kas panašu į Camus schematiką: savižudybė, mirtis, gyvenimo prasmė, kabinimasis už iliuzijų, melas ir tiesa, tiesa ir melas. Iš tikrųjų labai daug tiesos apie melą, nuoseklios ironijos, staigių paradoksų, kurie naudojami kaip įrodymai: verta susipažinti. Nedaug Žodžių.

Ko galima tikėtis iš knygos tokiu pavadinimu? (neblogas skyriaus: Virpesiai Ore) Galbūt begalinio naivumo, pradedant tokiomis frazėmis kaip "nušvietė tavąjį kelią" ir baigiant nesusigaudymu, kad haliucinogeninis kaktuso džiūvėsis ir įbruka haliucinaciją, o ne atverčia kokią alternatyvią realybę. Kad bet kuri haliucinacija geriau už realybę, žino visi; tad kuo dar nupezęs indėnas-nagvalis Chuan Karlosas, dvasinis mokytojas, nustebins vėžlį nindzę antropologą Karlosą Kastanedą, kuris l. lėtapėdiškai įgunda naujų triukų? Ką gi, jei neatsikvėpdamas prarijai visą Žiedų valdovą 2D ir 3D formatu ir neužmigdavai po ilgų diskusijų, kas kietesnis - hobitas ar Bobitas, jei "Žydrasis Žmogėdra Livingstonas" tau buvo biblija, o "Alchemikas" - naujasis testamentas, tai šis šedevras turėtų tiesiog apakinti supažindindamas su nauja teenage-dirt-netikrove. O tauriaakis jaunuolis su rašikliu dantyse nusuks savo skaidrią sielą nuo amžinybės šulinio, ieškodamas bekraščiuose kloniuose glūdinčių brangakmenių. Fe.

Salman Rushdie, įkvepiančios biografijos indo-mauro (mažyčiai binladenai paskelbė mirties nuosprendį už jo "Šėtoniškas eiles", diskredituojančias islamą; kaip negražu), karšta, sunkiasvorė šeimos saga, įtrinta painių, išlaikytų metaforų prieskoniais, gana neatsakingai, bet išradingai sintetinamų likimų simbolika. Stebina universali pasaulėžiūra, kuriai ištreniruoti tikriausiai reikia daug metu: religija, Betmenas, Šyva, Jėzus, masturbacija, homoseksualumas, senatvė. Šito vaikino ranka pakankamai greito tempo, ir žodžių jis nešlifuoja, todėl kai kurios vietos suskystėjusios, bet vaizdavimo jėga išties gniaužia kvapą.

"Ligoninėje niekas nemiegojo. Aš pasijutau toks saugus, kad vos neapsivėmiau". Kaip rašo viršelyje, knyga su "juodu" humoru. Humoras greičiau juodai baltas (1955 m.), bet veža. Plaukiojanti opera - romano, gyvenimo, pasaulio metafora. Taip pat požiūrio į gyvenimą. Tai advokato Tod (ar Todd? Vienas iš šių vardų reiškia mirtį vokiškai) Andrews istorija pirmu asmeniu, kurioje jis prisiima vis skirtingus vaidmenis, arba kaukes, kaip jis pats vadina, tam tikras filosofines pozicijas: "šventasis", "cinikas".

"Šlovės erškėtspygliai tuoj pat susmigo į taurias keliauninkų kaktas". Anotacijoje lietuviško sąmojo grandas ir šitos knygos vertėjas Jurgis Gimberis prisiekia, kad ji puiki, ir prisiekia teisingai. Bet nors neduočiau rankos nukirsti, reikia būti bent šiek tiek paragavus tarybinių viduramžių, kad pilnai gėrėtumeis tokiu veiksmu ir tekstu. Tai labai sveiko proto ir įtempto sarkazmo opusas apie Ostapą Benderį, kurio vardas man visada gerklėj stovėjo, ankstyva situacijų komedija. Išsityčiojama iš visko: žmogaus, santvarkos, mentaliteto, socialistinio absurdo ir kapitalistinių sentimentų. Knyga, aišku, popsas, bet labai gerai nuslenkantis. Veiksmas ir dialogai intensyvūs, neišsikvepiantys, siužetas rangosi aplink juos dinamiškai ir pranašiškai, meistriškai, ne, tiesiog meistriškai ir margaritiškai, nes gali užuosti Bulgakovo stilių, toną, pasakojimo tėkmę, tik nėra metaforos, metafizinio-meninio pagrindimo.

Margi šito veikalo lapai padalinti į daug segmentų, panašių į apsakymus, kurie paskui persipina ir atkartoja kai kuriuos veikėjus ir istorijas. Tapytojas Margalapis tapo popsą ir pardavinėja jį kaimiečiams, paštininkams ir akliems senukams, kuriems ten įrodo už širdies griebiančius peizažus. Bet tai tik viena linijų. Gana švelnus stilius, švelni ironija, ir labai teisingo rašymo įspūdis. Pasidėjau į savo aukso fondą ir duodu 10 balų.

Šito vyruko galva, man rodos, turėjo būti kamera, į kurią jis įrašinėjo savo knygą eidamas juodai industriniais peizažais ir tuneliais, smegenų vingiais: labai kinematografiškas stilius, labai greitas kalbėjimas, skaitymas, kurio fone netyčia girdi Dust Brothers dūžius - turbūt klystu, nes pažiūrėjau filmą prieš knygą. Parulskis dėjo ant kūrinio už neoriginalias, atgyvenusias anarchijos idėjas, bet pavadinus jas antiglobalistinėm viskas atrodo geriau; iš tiesų Palahniuk'as dangoraižius sugriovė anksčiau už binladenus. Šiaip ar taip, man rūpėjo ne tai, o naujas, gerai užvestas, užkabinantis stilius, struktūra, tematika. Siužetas ištemptas tarp dviejų to paties vaizdo/veiksmo atspindžių: dangoraižio stogas, Tailerio pistoletas įkištas į herojaus gerklę; herojus neištaria balsių; herojaus pistoletas, įkištas į jo paties gerklę.

Nereikia susiraukti: poezija. Regis, antra trisdešimtmečio giganto, kurį Jakimavičius vadina liet. poezijos viltim ir ateitim, knyga. Epitetai, pirmiausiai ateinantys į galvą: industrinis, barokinis, liaudinis, visoks. Pritariu Gedai, kuris apie Šimonį sako: juk nerašysi šitaip visą gyvenimą. Čia labai daug literatūros (ir ne vien) parodijos, nuo kurios galiausiai darosi koktu. Jokių banalybių ar sentimentų, negali pasitikėti nė vienu žodžiu, daug įmantrių (genialių?) galvosūkių, kurių iškart "nepagausi" (vieno Šimonio gabalo priedainis). Ir vis dėlto mintis lankstoma magiškai. Paspausčiau ranką, jei apimčiau. Sodrūs įvaizdžiai, postmodernistinis tonas.

Kai įkala, šitas barzdotas jaunuolis gerai varo per mikrofoną, mačiau Druskininkuose. Visada juokiuosi ir ploju. Čia - rimti, bet lengvi tekstai, primenantys užsisvajojimą, bet su potekstine misija ir šalia vertimais į anglų kalbą, kas neva yra labai novatoriška. Medinė knyga neėda laiko ir neapkrauna smegenų, tik atsiduoda rudeniu ir įspūdžiu, kad plauki aukštielninkas upės dugnu ir debesies kraštu. Pliusas (nors mūzų malūno R. Gerbutavičius, prisimenu, turėjo savo viziją šiuo klausimu).

Jei neklystu, tai buvo vadinama lūžiu lenkų prozoj; ir iš tikrųjų, stilius tikro bestselerio, tik tos tarakonų potvynio fobijos labai primena Stephen King… Knyga padalinta į dvi besikeičiančias linijas: frigidiškos lavonės (komoje) kliedesius ir jos bukoko vyro psicho-detektyvinę paiešką. Skaityti greita ir įdomu, bet ar ką nors įdeda į galvą? Vis vien jaučiasi tas post-tarybinis tragedijos-iš-nieko prieskonis, arba, tiksliau, tragedija labai paprastai sukonstruota: liga, koma, smurtas vaikystėj. Taigi dar ir kalifornietiškas Los Angeles kalvų modelis. Baisus sadistas die-vas? Tiek to, pliusas už šitą idėją.