(Pagal M.K.Čiurlionio „Pasaulio sutvėrimą“)

***
Sutverk mane – man taip baisu,
aš sklidina tylos balsų,
aš dar esu beformė masė,
dar niekas manimi nemąstė,
aš dar tik laikas beasmenis,
dar tik raukšlėjas mano smegenys…

***
Ledinių ūkanų kalnuos
sutverk mane – aš kankinuos,
aš trokštu gyvasties: gal nervų,
o gal akių, kad atsivertum
ligi sužeidžiančio tikrumo
žaibavimu uolų karūnoj…

***
Sutverk mane iš nebūties,
ištaręs tamsai – tebūnie!
Iš nesuvokto siaubo įsčių
iššauk į begalybę blizgančių
žvaigždynų, nes po ta ranka
mane valdys šviesos trauka…

***
Aš gaivalas dar tebesu –
sutverk mane iš debesų,
aš dar chaosas ir miglynai,
bet atsiskirs krantai, gilyn
nuslūgs vanduo, ir iššviesėjęs
mane išplaus visatos vėjas…

***
Sutverk mane vandens ženkle,
apaugusią bangų žole,
jau vandenų beribėj sferoj,
gal kažkurioj pirmykštėj eroj
pasėti dugno augalai
dėsningai, dosniai ir aklai…

***
Kad palytėjimą pajustum,
sutverk mane iš jūros putų,
praskleisk miglas – kažkur kriauklėj
aš jau stangrėju, gal jau greit
priversi plakti mano širdį,
raudonai saulei tekant šįryt…

***
Sutverk mane iš savo sapno,
iš atskalūniško alsavimo,
iš plaukiančios lelijos sėklos,
aš trokštu formos, trokštu sielos,
o vos pražydusi, tau šviesą
išspinduliuosiu tarsi viesulą…

***
Man kūną, kaip diena realų,
sutverk iš kraujo ir koralų,
iš prasiskleidusios ugnies –
jos neužpūs visatoj nieks,
bus ligi šiurpulio šviesu,
vos tik suvoksiu, kad esu…

***
Sutverk mane – ugninį aisbergą,
tamsos gelmėj pažinęs aistrą,
pašventink dugno augmeniją,
jau spindesio per daug many,
pro ledines bangas nudeginęs,
ligi dangaus išauga medis…

***
Kol kūne liepsnos neužduso,
sutverk – aš plauksiu, kur medūzos,
kur gelmėje sustingsta gintaras,
kur visa raibuliuoja, kinta,
kur visa, kas yra, sudievinta,
sutinkant stulbinančią dieną…

***
Sutverk mane, o jūrų rojau,
aš tau nenorom atkartojau
pražystančią šviesos ekstazę,
kada septynios spalvos tęsia
tau septynių natų gilybę,
jų prasmę, aiškią ir dvilypę..

***
Lyg padermę miglos miražų
sutverk mane iš mineralų
ir juos atspindinčio vandens,
paskui jame pasivaidens
ir oro bokštai vėjų miestuos,
ir nepasiektos niekur sietuvos…

***
Sutverk mane. Drėgna ir vaikiška
dar neregėtų jūrų žvaigžde,
dabar tu iš bedugnės atneri
į skaidrią saulės geometriją,
dabar sukrūpčioji, pajutusi
tą amžiną gyvybės judesį…

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.