Lyg sniegas saujoj ištirpo meilė,
Vos spėjus pasibelsti į duris.
Ji tokia lengva – lyg melas ar apgaulė.
Manyje, ji suliepsnojo, kaip ugnis!

Ją bandžiau į širdį įsileisti,
Atverti jai sielos vartus.
Ir vos pabuvusią, lengvai paleisti,
Kad vėl sugrįžtų į namus.

Norėjau ją, tik eilėmis paliesti,
Žvilgsniu glamonėt, lyg ranka…
Lūpomis švelniai pajausti
Ir vėl likti jai svetima!

Norėjau ją, lyg Motina vaiką,
Palaikyti savo delnuose…
Pajausti ją, kaip ir bėgantį laiką,
Kuris paskęsta darbuose.

Pajausti ją ir ją savaip sukurti,
Paskęsti su ja tyloje…
Ji tokia lengva ir taip miela ją kurti,
Kaip ir jausti, tave esant šalia!