Iš kur tas šaltis į širdį beldžias,
Lyg sena pavargusi lazda?
Turbūt, iš ten, iš kur ir snaigės leidžias,
Ir mus aplankiusi pūga!

Iš kur tas vėjas viduje viešpatauja,
Lyg svetimas, atklydęs į namus?
Turbūt, iš ten, iš kur ir tu keliauji,
Lyg susitaręs su vėju kartu!

Iš kur tas jausmas krūtinę spaudžia,
Lyg mažą gyvybę akmuo?
Širdis pavargus, taip saldžiai snaudžia,
Kaip ir bandą pamiršęs piemuo.

Nežinomybė į sielą smelkias,
Lyg priešas, sėlintų aukos!
Mano mažas pasaulis pravirkęs,
Kaip ir vaikas, pasimetęs nuo mamos…

Iš kur ta baimė, neviltim pavirtus,
Skara vis mojuoja tamsia?
Iš kur gi Tu – Pasauli Šiltas –
Toks gyvas mano sapnuose?!