šiltos kamanos
pulsą laukų
juodakarčio širdelėje
tvinksintį jaučia
rodos
rūko kristalais
atskyla dangus
į aplūžusią pasagą
trenkias ir trenkias
tyras prakaito lašas
ištirpsta
lyg kvėpavimas bitės
rankovėje sniego
ir baugu
tuomet raiteliui
jo gyvenimo mantra
prieš dievo duris -
nors drovi
lig širdies išsirengia