šiltos kamanos
pulsą laukų
juodakarčio širdelėje
tvinksintį jaučia

rodos
rūko kristalais
atskyla dangus
į aplūžusią pasagą
trenkias ir trenkias

tyras prakaito lašas
ištirpsta
lyg kvėpavimas bitės
rankovėje sniego

ir baugu
tuomet raiteliui
jo gyvenimo mantra
prieš dievo duris –
nors drovi
lig širdies išsirengia