Poezijos temos: Įvairūs

Akmens ir klevo ta pati vieta-
Upelio girdoma pakrantė.
O iš dangaus saulės šviesa
Nereikalinga akmeniui-
Jis būna čia seniai...neauga.
Kai medis numeta lapus ,
Į rudenį juos plukdo vandenys -
Tai budintis šios žemės laikas.
Ir akmenys skaičiuodami metus
Dugne,kad nepaslystų,vienas kitą laiko.
O su ledais pašoka lengvesni
Ir kaip lapus srovė juos draiko...
Jų kelio naštą gal prisiima kiti
Ir ant pečių akis į akį- taip su būtimi
Lyg svarstykles lemties
Juos keldami ilgam išlaiko.
2008

Didžiulės eglės mišku,rodos ,eina ,
O žemė-durpės šlapios ir klampu ,
Todėl lėtai jų kojos kelias
Klampodamos gličiu taku.

Ir nepailsta,kai sausra sukausto ,
Išdžiūsta balos, pasilikusios trumpai-
Tik nuo ištirpusių ledų... ir vaikšto
Po mišką lyg vaiduokliai vakarais.

O jeigu būna kiek sunku,
Po dvi susikabina šokiui
Ir sukasi plačiu ratu...
Aš miško muzikos tik čia išmokau ,
Todėl į taktą eglėms ploju ,
Žiūrėdama į jas juokiuosi ir verkiu.

Visi,net medžiai,
Stiebiasi į dangų ,
Kur laisvės -saulės
Būna kiek daugiau.
Ir ant akmens
Didžiuojasi užaugę-
Po juo įsikabina
Į žemę-motiną
Netgi kur kas giliau...
Stiprybės reikia ,
Kad gyventum ,
O pasakos palieka
Po visų darbų.
Tik pažiūrėk,
Kaip medžiai stiprūs
Ima ir susensta ,
Išvirsta nugalėti
Iš tokių plačių šaknų...
2008

Koks ryžtas,noras išgyventi ,
Kaip šaknimis lyg dantimis
Į žemę- gyvybės įsčias įsiskverbti
Ir dangų pamatyti savo akimis.
Kasdien pajusti,kaip vanduo
Papildo širdį atgimimo syvais ,
Kaip rankomis nukrintančius lapus
Sau nuo kaktos nužerti- taip nulemta bus ,
Kad šis ruduo lyg saulė iš aukštybių
Po mano kojomis paklos
Vandens laše dar žaižaruojančius medžius.
Kokia palaima visada girdėti ,
Kaip lapas krinta nuo šakos ,
Kaip akmenys po šaknimis
Pradės tarsi nenuoramos krutėti ,
Kaip išsilaisvina iš jų globos...
Pamiršus drėgną ,pilką smėlį
Netyčia klesteliu prie išdidžios
Gyvenimo vagos.

Bebrų laužai
Prie vandenų pritilo-
Kaip jie gyvena šaltuoju metu ,
Kada pusnynai prie namų iškyla ,
Kai nenueina į miškus...
Kokius sapnus
Sapnuoja jų mažyliai ,
Kurie dar nebėgiojo
Po tėvų takus...
Visi ,kurie pavasarį atgimę ,
Pasveikina gimtinę ,
Įsižiūri į griovius ,
Pasirenka gražiausią drebulyną...
Taip tęsiasi kiekvieno ,
Net ir mūsų, pažinimas
Ir išlikimas po dangaus skliautu.
2008

Net miško drebulės
Nebūna vienos-susišaukia ,
Mojuoja medžiai dideles šakas
Dar viens kitam
Prieš siautulį audros
Ir apsižvalgo joms prasiautus ,
Pamato draugą ,
Suskaičiuoja ir aukas...
Nežinomi aplanko paukščiai ,
Kurie čia nesuka lizdų ,
Pataisę plunksnas,maisto pasirinkę
Palieka svetimus kraštus.
Tiktai gimtoji žemė
Saviškius priglaudžia ,
Ir surenka net šapelius ,
Kasmet naujai augina mažą daigą ,
Kad jis pakeistų neatlaikiusius audrų
Arba labai senus...

O,kaip sudžiuvęs medis kvepia ,
Nors ir nupjautas gan seniai...
Tarytum paukščiai čiulba šakose
Ir lapai dar ilgokai tarsi šneka ,
Pavasarį iš nulaužtos šakelės
Beržų sula ąsotin kapsi-teška ,
O uosis džiaugiasi karpytais lapais ,
Viršūnėmis į dangų žiūri iš aukštai.
Ir pasakoja atžaloms ,
Mažiesiems nuolat sako ,
Ką matė ir girdėjo,kaip gerai
Savam miške,prie savo tako ,
Jeigu ne ošti,tai stovėti
Senais,- tarsi pati istorija,- stuobriais .
2008

Kada šaltukas
Jau už lango žiūri ,
Kas valandą trumpėjanti diena
Man primena:,,Skubėk ,
Nedaug ir laiko turim ,
Žemyn juk leidžiasi
Naktis juoda"...
Bet galima vis džiaugsmo pasisemti-
Ištraiškyti mažytes balutes ,
Klausytis ,kaip sniegelis krenta ,
Prieš saulę šildo snaigių žvaigždutes...
Sniego pusny gali matyti
Visas vaivorykštės spalvas ,
O šaltis liepia bėgti, pasišildyt-
Tik mylimo šiltuos delnuos
Nužvarbusias rankas.

Ateina laikas,
Kai apie ateitį nebegalvoji-
Tik nesijuok ,nes greit ir tau ateis.
Kai dygsta medis ,
Argi pagalvoja ,
Kad kreivas bus
Ir prieš kitus stovės
Lyg pašlemėkas amžinai.
Sukuprintas ir samanom apžėlęs
Nemielas būsi,niekas neprieis ,
Nebent vaikėzas atsisėdęs
Pajodinės ,kaip su rambiais arkliais...
Todėl ir norime gražiai užaugti ,
Suošti pakelėm baltais beržais ,
O laikas paprašys sustoti
Ir nieko iš gyvenimo nelaukti-
Pavirsti medžiais ,
Su vardais,tiktai keistai
Kreivais...

Kai galingųjų šaknys
Žemėje ištirpsta ,
Dar piešia genealoginius medžius ,
Kad nepaliestų atminties
Joks amžių virsmas ,
Ilgam išliktų pasakos
Apie jų darbus ...tik gerus.
Nuo pat istorijos pradžios
Taip siekta amžinybės-
Sau pasistatė mauzoliejus ,
Įveisė parkus nuostabius ,
Ant sienų kalamos lentelės ,
Rašomos ir atminimų knygos
O sakoma:,,Aš mirtingasis-tik žmogus."
Gal prieš visatą
Pasijunta menkas ,
Bet atminimo ieško
Per kelias kartas...
Susimąstau tada,kad amžina-
Tik mūsų akyse dangaus mėlynė
Ir siela gėrio šiandien apšviesta...
2008

Kasdien gyvybė ir mirtis
Kartu po žemę vaikšto-
Kai vieną prikelia ryte ,
Kitus apgaubia vakaro gaisai
Ir uždega žvakes,
Kai žalios samanos uždengia
Prie kelmo pėdsakus
Grėsmės nasrų ,
Kuriems vis neužtenka
Kasdien užgimstančių
Naujų aukų ,gyvenančių trumpai.

Ėjo mergytė
Į žolynėlius ,
Prilijo sterblytę
Papūtus vėjui.-Oi ,tu mergyte,
Ko taip sušlapus ,
Gal tau pagelbės
Klevelio lapas.

-Kol prisiskinsiu
Aš žolynėlių ,
Gal būsiu sausa
Prieš bernužėlį.
2008