Poezijos temos: Įvairūs

Seniai nukrito lapai ,
Nuogos šakos liemenis atvėrė
Ir įvairiausių formų raizginiai
Dangaus fone lyg slibinai atėję
Parnešti karalaičių,į nelaisvę pasiimt...

Viršūnėse tušti lizdai prisėdę-
Paliko juos jauniklių klegesys ,
Nėra kam pasakų klausytis ,
Nors tokios ilgos naktys prieš Kalėdas ,
Kaip miela,jei vaikai galėtų susirinkt.

Ir dainos,pasakos kitokios-
Ne apie slibinus,laumes geras ...
Ne tos,kurias mes buvome išmokę
Dar iš senelių sengalvėlių ,
Linguojančių staklelėse su šaudykle.

Seni kelmai naują gyvybę kelia-
O!Kaip žalia- samanų šimtai.
Nukritę lapai-ne pavasarį žiedeliai ,
Tik atsispindi tarsi saulės palikti
Geltoni žemei spinduliai...
Mėlynių lankstūs ir žali stiebeliai
Miegodami net po sniegu
Pasiruošė spurgeliuose išsaugoti rytojų ,
Kad tik naujiems lapeliams
Būtų lemta išsiskleist ...
Po eglute reikia paslėpti uogą ,
Subręstančią tik rudenį ,
Kad dangumi lūpas dažytų ,
Kad jų saldusis skonis
Kutentų gomurį labai ilgai...
Taip norisi sutikti dieną vakarykštę ,
Nors prie kirtimų-namo pamatų ,
Kad palydėtų į kelionę saulės blyksnis -
Kiti ateitų mums išėjus
Mėlynių skintis prie kelmų.

Kaip suverti karoliai
Vienodos mano dienos ,
Kada vienos dienos ryte ,
Kitos kelius matai.
Net atgalios pro petį pažiūrėjus
Suklupti negali-
Tie patys tarsi akmeniniai
Stūkso pamatai...
O ausyse -melodijos ,
Seniai girdėtos ,
Bet visada paukšteliai gieda-
Kiekvieną metų laiką vis naujai.
O!Daug dar nematyta,negirdėta-
Tiktai atrodo dienos
Tarsi rieduliai...
2008

Kaip džiaugsmo ašaras
Rieškutėmis švelniai
Lazdyno riešutus pasėmiau-
Prieš saulę žvilga lyg rasos lašai...
Aukštyn į medžio šakeles ,
Palikusias visai be lapų ,
Žvilgsnį ir rankas pakėliau ,
Iš kur nukrito rusvi riešutai.
O po medeliais taip mažai išdygo-
Gal voveraitės nešėsi žiemai maišais ,
Bet drevėse pašniukštinėję kėkštai
Ir kiti vagiliai -nusiminę ,
Kad pririnkta labai mažai.
Bet iš plačių šaknų lazdynai kėlė
Naujus daigus prie brolių,seserų ,
Jų krūmai ,miško aikšteles
Ir proskynas užėmę ,
Man šypsosi , pasiūlo riešutų
Visai dykai...
2008

Miškelio pakraščius didysis bebras saugo ,
Padaro kelią išsirausdamas urvus ,
Kai reikia maisto ar tiktai dantis galanda
Nuversdamas į griovį didelius medžius.

Kad jo vaikučiai plaukioti mokėtų ,
Užtvenkia vandenį-prie miško upelius.
Tiek darbo padaryti nedaug kas galėtų-
Kantrybės trūktų,o gal ir jėgų.

Kada jis tiek ir laiko turi,triūsia-
Gal naktimis ,nebodamas tamsos ,liūčių...
Berželiai guodžiasi,dar laikosi pasvirę ,
Vėliau nugriūva skersai griovio į maurus.

Taip upeliukuose,grioviuos bebrų tiltai užauga ,
Jais bėga voveraitės riešutų ,
Į pamiškes dažnai medžioti eina kiaunės
Ir atsigerti tupiasi paukšteliai-čia tylu...

Saulutė kasas išsipynė
Jau ant kalvų pakloti patalai...
Su Urvena pasišnabždėjusios
Šešėlių raštais lyg auksiniais
Išmargino pakrantę lapais ,
Sidabru klevų kamienus padabino-
Apgavo vėją ,lekiantį kalnais.
Ant Trakų kalno atsistojęs ,
Kai apsižvalgė po laukus ,
Pamatė- saulė danguje kvatoja...
Koks vėjas palaidūnas patiklus!
O Urvena kukliai akis nuleido ,
Nekoks jaunikis, turtų ieškantis.
Pasislėpė už medžių,saulė nusileido ...
Nutilo vėjas, tik dabar supratęs ,
Kad naktį Urvena labai graži.
2008

Sena sodyba prie upelio ,
Kur puotą kelia Urvena ,
Kada subėga į jos prieglobstį upeliai ,
Pražysta čia baltai ieva.
O sodo pakrašty dar šulinys su pėdžia-
Tarsi šaltinio jo skaidrus vanduo -
Pagirdė jis ne vieną pakeleivį
Ir obuoliais vaišina šeimininkai ,
O obelis lyg špygą rodo negeriems...
Kasmet pražysta krakatūzai ,
Rudenį uogos jo raudonos po šalnų
Saldžiu kvapu strazdus vilioja ,
Kuriuos seniau didikai dar medžiojo ,
Nors kąsnis mažas,bet taikinys gražus.
Kiti laikai,kitokie papročiai ir žmonės-
Tuštėja vienkiemiai ,pakriūtės- be javų ,
O sodas gal vienatvėje nuliūdęs
Dar tebekviečia į svečius .
Tik iš urvų ištrūkus Urvena
Skubės gal amžinai pakluonėm
Pro vienišus,tuščius namus.
2008

Gal kur yra Kalėdos ,
Kur MOTINA nejaustų skausmo
Ir rūpesčio dėl ką tik gimusių vaikų-
Juk dar nežino kuo vardu
Ir kaip naujagimį pašaukti ,
O jis skardena trobą savo balseliu...
Be nuojautos gilios
Lyg sniego ant palangės ,
Užgimsta MEILĖ širdyje-
Su ja ir begalinė baimė ,
Kad sektųsi vaikeliui ,
Nebūtų kryžiaus kelyje...
Laimingų Tau Šv. Kalėdų ,
Ramios nakties prie lopšio-
Amžinos visų lemties .
Papurtysiu šakelę balto sniego-
Palaimą motinoms gal jis atneš...
2008

Visa,kas gyva ,
Stiebiasi į šviesą...
Nuvirtęs medis
To nepasakys.
Tik kerpės baigia
Savo darbą-
Laimei, šviesai ,
Gyvybei vėl naujai
Atvers duris.

Yra riba tarp seno,jauno ,
O ir išaugusių net pamečiui ...
Kai ieškom bendraminčio arba draugo ,
Visuomet sakom viską atviriau.

Tarsi miške eglutėms augant
Atsiveria vis kitokia erdvė-
Lygiuojasi į tuos ,kurie praaugo ,
Nes tai didžiausia pažangos sėkmė.

O kaip gražu,kai viename kelme
Net ir labai skirtingi telpa ,
O ribą rodo tiktai laikina žymė .
Kai esam supratingi,skirtumai- tik saugo ,
Kad tik ribų netrinti ir nesuvienodėt...

Mūsų vaikai-tai tarsi medžių šaknys ,
Nuvirtusius pakeičia žemė vėl naujais.
Ilgai nenori seniai atsvaros netekti ,
Bet virsta,lieka šaknys ,gyvenančios ilgai.

O iškirstų ir apleistų miškų aikštelės
Užauga žolėmis ir virsta nepraeinamais
Brūzgynais,o naujai išdygusios eglelės
Vos kyšo galvas- kaip maži vaikai.

Ir pajunti,kad senos miško šaknys-
Ne tik vaizduotės sukurti raganių atvaizdai.
Ir sekam pasakas mažiems vaikaičiams ,
Kad tik nebūtų pamiršti miškai.

Kiekvienas vis savaip
Žemelę mylim ,
Nes glaudžiasi prie jos
Jau praminti takai ...
Paklausome,o ji nutyli ,
Jei mūsų pėdos eina
Kartais ir kreivai.
Ne vieniši kelelį skinam ,
Nors gal išlieka nežymus
Šis pėdsakas,bet kylam ,
Kai jaučiame išdygę ,
Kad esame jos daigeliu-
Nerūpestingu,dar žaliu.