Miškelio pakraščius didysis bebras saugo ,
Padaro kelią išsirausdamas urvus ,
Kai reikia maisto ar tiktai dantis galanda
Nuversdamas į griovį didelius medžius.

Kad jo vaikučiai plaukioti mokėtų ,
Užtvenkia vandenį-prie miško upelius.
Tiek darbo padaryti nedaug kas galėtų-
Kantrybės trūktų,o gal ir jėgų.

Kada jis tiek ir laiko turi,triūsia-
Gal naktimis ,nebodamas tamsos ,liūčių…
Berželiai guodžiasi,dar laikosi pasvirę ,
Vėliau nugriūva skersai griovio į maurus.

Taip upeliukuose,grioviuos bebrų tiltai užauga ,
Jais bėga voveraitės riešutų ,
Į pamiškes dažnai medžioti eina kiaunės
Ir atsigerti tupiasi paukšteliai-čia tylu…