Tarsi pro žalią langą
Maža galvutė
Saulę pastebėjo
Ir palinkėjo gero kelio
Paslapčia.
Jai danguje
Erdvės ir laisvės
Nebepavydėjo
Išvydusi ,
Kokia jos būstinė žalia.
Aš niekada
Senųjų neaplenkiu ,
Paklausiu,kaip gyvena ,
Kokia sveikata –
Tiktai iš jų
Išmokstame gyventi …
Kaip seno kelmo
Ir žmogaus graži
Pražilusi galva.
2008
Paežery lyg pasakų pasaulis-
Šiurena sausos nendrės
Šaltam kaip ledas vandeny ,
Pro jas net vėjas nebeprasibrauna ,
O gelsvas smėlis glaudžiasi ,
Prie kranto grįžti kviečia,laukia
Užutekių ramybė nuostabi.
Užuovėjoje dar žali medeliai auga ,
Tarsi rėplioja gerti senbūviai
Bangomušos iš kelmo išversti.
Kažkas dabar ateiti šaukia ,
Nors nebeplaukioju seniai ,
Kodėl širdis taip maudžia-
Namų langai senokai svetimi.
Vanduo nuplauna nerimą ,
Kada viena lieku su saule…
Gal susirasiu viltį naują –
Prie kranto geria milžinai geri.
Smalsu,kas dedasi po krūmais ,
Kaip slepias grybai prie beržų ,
Kada jų kepures uždengia
Eglučių šakos,kas tenai-smalsu…
Smalsu,ką medžių šaknys dengia ,
Kas vyksta požemiuos,ar ten gražu…
Kaip žemė savo vaiką -medį myli ,
Ar amžina ši meilė…kaip smalsu.
Nepasakodama,ką mačiau,
Ir kokias paslaptis čia sergsti miškas ,
Lyg per pūkus liūliuojančius einu.
Pasuksiu miško viduriu,kas ten- smalsu.
Stebiu lyg paslaptį-
Kaipgi mažieji išgyvena…
Gal prisitaiko prie kitų ,
Patyrusių daugiau .
Ir tas,ne vietoje
Ir ne vaiku užgimęs ,
Nors jaučiasi apstumdomas ,
Išklauso priekaištų karčių ,
Gal reikia jam mažiau?
O gal tik taip supranta
Savo prastą gymį
Dažnai vadinamas parazitu.
Gyvena,nes gerai supranta ,
Kad neradęs savo kelio
Palūš,o niekas jo nepasiges ,
Jeigu visai nebus.
2008
Dažnai skaičiuoja žemėje
Žmonių įmintas pėdas-
Gal tai naktų bemiegių
Ir ypatingų pastangų dėka…
O daugeliui būtis paskyrė
Ramią lyg upelis tėkmę
Ir tais pačiais vardais
Vis šaukiamas vietas…
Gal iki jų neatkeliavo
Jiems paskirtas žodis ,
Lyg ateitis dar jam skirta .
O kaip akmuo į dangų bežiūrėdamas
Paliko vardą-Laumės įspausta
Pėda?..
2008
Nematomos kažkur
Vingiuoja silpnos gijos-
Tarp vėjo ir audros,
Tarp meilės ir skriaudų.
O tamsią naktį nejuntu,
Kaip žvaigždės byra
Į vandenį, kurio nebematau krantų.
Žinau, kad antrąkart
Gyvenimas nemoja-
Balta šilko skarelė
Spindi ant žilos galvos,
Kai pievose nebraido basos kojos…
Juk ateinu prie tos ribos.
Gerai žinau, į kur tas kelias-
Be saulės,be tuščios kalbos,
Todėl skubu sugauti žodį
Tarsi spindinčią žvaigždelę –
Tiktai priimk tu mano meilę,
Padovanotą tau iš sielos gilumos.
2008
Kaip ekrane prašoka metai ,
Paglostau plaukus-jau žila…
Tarp pirštų byra baltas šerkšnas-
Išvaikščioti keliai net ir nakčia.
O dėl naktų neišmiegotų-sotūs ,
Kiek išbraidyta rytmetį rasų…
Kai vasara visus rudai paglosto ,
Ruduo sugūra pilku grumsteliu.
Ir vėl žiema-prie savo sosto
Saulutė šaukia spinduliu rausvu
Ir auksu žiba sniegas-nakties mostas
Nebūna po tiek metų toks skaudus…
2008
Savo lauže meškutis dar nemiega ,
Ragauja parudavusius žolių stiebus.
Laižytų ,jeigu būtų, baltą sniegą ,
Bet tada pats pavirstų pūkeliu.
Per Kalėdas paduosim šokolado ,
O jeigu liks, saldainių įsuktų,ilgų …
Tėvelis gal atneš man saldaus ledo ,
Padovanosiu,kai nučiuošiu nuo kalnų.
Ilga žiema man nepabosta ,
Tik reikia kailinių šiltų ,
O pirštinaitės ,kepurėlė nusibosta-
Galbūt bėgiosime su meškučiu abu be jų.
Draugų būry gyventi gera ,
Kai laido sąmojus,juokus…
Pamato,kaip vieni kitus praaugo ,
Iš aukšto kartais mato žioplesnius.
Dažnokai siaučia audros,vėjas
Išblaško net gerus draugus ,
O virsdami kitų nepagailėjo-
Nepasidžiaugsi styrančiu stuobriu…
Ir medžiai,ir vanduo,ir aš
Kažkuo labai panašūs.
Net smėlis ,girgždantis
Po kojomis dažnai ,
Ir šiugždantys prie medžių lapai –
Pavirstame žeme
Ir pasiliekame
Čia ošti amžinai…
Ne visada tuo galime tikėti ,
Po mūsų,rodos,atmintis ateis-
Į medžių,rasos lašo sapną ,
Gal įsiliesiu ,nors žvilgsniu ,
Kai mano saulė nusileis.
Šešėliai-saulės kūdikiai.
Prie medžių šypsos saulė –
Kamienais bėga iš paskos
Juoda lyg nebūtis grėsmė.
Net mėlynas dangus
Ir vėjo gūsis nenuplauna-
Į kelią lydi jie abu ,
Kaip visko pasekmė…
Nėra prasmės prašyti saulę ,
Kad kiltų virš galvos ,
Kur driekiasi erdvė.
Tada nejustum gal pilnatvės –
Žemės druskos reikia ,
Kad kreivam veidrody
Matytum kitą …ir save.
2008
Miško aikštelėje medeliai šoka ,
Jiems groja vėjas bėgdamas kalnais.
Prie pamiškės staiga sustoja ,
Nes prasibrauti pro šakas toliau nemoka ,
Kamienuose smuikai užgroja-
Pakviesti šokiui beržą eglė eis.
Viršūnės ritmiškai siūbuoja –
Jiems moja debesėlių kamuoliai ,
Kada ruduo eglių šakas šukuoja ,
Pora jau amžiams susikimba ir linksmai ,
Kai paukščių nebėra dainuoja ,
Kad neatrodytų liūdni namai.
Bet man visai dabar nelinksma ,
Nes širdies princo neturiu-
Į mišką ateinu,o kojos nebelinksta
Ir šokį tiktai medžiuose regiu.
2008